• SPALVŲ MEISTRAS

    „Tapykite akis, studentai. Akys – tai visatos modeliai. Išmokę jas gražiai nupiešti, pažinsite ir žmogaus sielą“. Šie žodžiai yra garsaus ankstyvojo impresionistinio meno atstovo, kurio pavardė kiekvieno armėno sąmonėje sukelia giliausias tapybos ir spalvų asociacijas. Tai buvo reto kantrumo ir neįtikėtinos vaizduotės žmogus, kurio paveikslai kvepėjo saule, spalvos liudijo gėrį, o kontūrai nevaržė laisvės… (daugiau…)

    Armėnai Olandijoje

     Laurens Reitsma – Olandijos žurnalistas, bibliofilas, rengiantis savo internetiniame puslapyje knygų apžvalgas olandų kalba. Talkinau jam vertimais nuo 1999 m., kai jis keletą kartų lankėsi Lietuvoje. Domėdamasis jos istorija, socialine, menine raida parengė ne vieną susijusią su Lietuva apžvalgą, straipsnį (pavyzdžiui apie lietuvius ir SS Antrojo Pasaulinio karo metais, kuriam rinkau medžiagą). Susibičiuliavęs su R. Arutiunianu ir M. Kontrimaite, neliko abejingas armėniškai tematikai. Paprašiau L. Reitsmos pasidomėti armėnų istorija Olandijoje ir jis parengė apžvalgą armėnų spausdintos knygos 500 m. jubiliejaus minėjimo proga.

    Vega Ribikauskienė (daugiau…)

    Armėnų politikai Lietuvoje prieš 20 metų

     Armėnai labai domėjosi Vilniaus 1991 metų įvykiais. Prie Aukščiausiosios Tarybos (Seimo) rūmų po sausio 11 d. nuolat „budėjo“ armėniška vėliava – ją laikė vietiniai armėnai, palaikyti ateidavo ir jų draugai lietuviai. Prie jos būriuodavosi ir turistai iš Armėnijos. Tuo metu vienoje radijo laidoje buvo pasakyta, kad per pastarasias dvi savaites Lietuvoje apsilankė turistų grupės tik iš Armėnijos. Tačiau vis dėlto atrodytų keista, kad SSRS vadovybės sausio 13-ąją atsiųstos delegacijos sudėtyje buvo tuometinis Armėnijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Levonas Ter Petrosianas.

    1991 metų sausio 13-ąją Lietuvos Seimo rūmuose susitikau su SSRS Tautybių tarybos delegacijos nario L. Ter Petrosiano patarėju Ašotu Manučarianu, vienu iš Armėnų Nacionalinio judėjimo lyderių. Susitikimas įvyko po to, kai mikrofonu buvo paskelbta, jog kviečiami į rūmus asmenys, turintys žinių apie Lietuvoje buvojusį armėnų politiką Šavaršą Kočarianą. Bendravau su juo ir žinojau, kad jis jau išvyko iš Lietuvos, tad nuėjau į rūmus. Susitikimo metu A. Manučarianas pasakė, kad jie atvyko į Vilnių, nes turi didelę bendravimo su kariškiais patirtį ir nori užkirsti kelią dideliam kraujo praliejimui. Kad kariškiai nešaudytų, su jais reikia kalbėtis. Tada jis dar pasakė, kad SSRS vadovybės delegacija suformuota jų, armėnų politikų, iniciatyva. (daugiau…)

    Lietuvos armėnų sąjunga paminėjo 500 metų spausdintos armėniškos knygos jubiliejų

    Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, gruodžio 15 dieną Lietuvos armėnų sąjunga šventė dviguba proga: paminėjo armėnų spausdintos knygos 500 metų jubiliejų ir Jerevano paskelbimą 2012-ųjų metų pasaulio knygų sostine.

    Pranešimą, skirtą armėnų spausdintos knygos 500-mečiui, pasikeisdami perskaitė Džulija Tunian ir Narekas Hovhanisianas. Pranešime pabrėžta, kad Armėnijoje rankraštinės knygos plito nuo Antikos laikų, o pirmoji spausdinta knyga išleista 1512 metais Venecijoje Hakopo Mehaparto rūpesčiu. Dar anksčiau, 1486 metais Maince buvo išspausdinta armėniška abėcėlė. Tuo metu, kai Europoje įsigalėjo Renesanso epocha, Armėniją ir jos kaimynes siaubė Tamerlanas ir Šachas Abasas. Žmonėms tada rūpėjo tik tai, kaip išgyventi, kultūra, literatūra, švietimas patyrė didžiulį nuosmūkį. Armėnų tauta žinojo apie Gutenburgo išradimą ir tikėjo, kad tautą geriausiai gali apsaugoti nuo išnykimo raštingumo gimtąja kalba platinimas, o tam labai padės knygų spausdinimas. Pirmosios armėnų knygos spausdinimui Hakopas Mehapartas Veneciją pasirinko ne atsitiktinai – Gutenbergo išradimas Italiją pasiekė 1464 metais, o 1510 –aisiais Venecijoje jau buvo apie 200 leidyklų, kurios spausdino knygas įvairiomis kalbomis. Tuo metu Venecijoje gyvavo aktyvi armėnų bendruomenė, ją dažnai lankė armėnų pirkliai. (daugiau…)