Armėnijos istorija
2008 metų gegužės 28 d. pasaulio armėnai minėjo Armėnijos Respublikos įkūrimo devyniasdešimtmetį. Jos įkūrimas – vienas iš svarbiausių armėnų tautos gyvenimo įvykių naujaisiais laikais. Bet yra dar „apvalesnė” sukaktis, kurią taip pat svarbu paminėti. Tai – armėnų tautos nepriklausomybės 4500 jubiliejus. Armėnai, vedami savo patriarcho Haiko, nugalėjo Babilonijos kariuomenę, kurią jos tironas Belas surinko, kad užgrobtų ir pavergtų Armėniją. Kovos baigtį nulėmė Haikas, taikliu šūviu iš lanko nukovęs Belą. Legendą apie Haiko ir Belo kovą užrašė pirmojoje Armėnijos istorijoje V a. armėnų istorikas Movsesas Chorenaci, remdamasis iš Babilono kilusio istoriko Berososo (IV-III a. pr. Kr.) graikų k. parašytu istoriniu veikalu, kurio fragmentai išliko Antikos istorikų raštuose. Belas (Baalas) buvo vyriausias Babilono dievas, o Haikas – vyriausias armėnų dievas, laiko, saiko ir trukmės valdytojas, tapatintas su Šaulio (Oriono) žvaigždynu. Seniausiuose Armėnų rankraščiuose Oriono žvaigždynas vadinamas Haiko žvaigždynu visur, net V a. pradžioje atliktame Biblijos vertime. Haiką, Nojaus sūnaus Jafeto provaikaitį, galima laikyti ir vienu iš indoeuropiečių protėviu. Nuo pat armėnų raštijos pradžios V a. istorikai armėnų karalius vadino Haiko palikuonimis ir nuosekliai juos vardijo nuo Haiko iki Kristaus gimimo.
Su Haiko pergale siejama pirmojo senojo armėnų kalendoriaus pradžia. Jis buvo panašus į seniausią Egipto kalendorių. Buvo laikoma, kad Haikas pirmasis nustatė mėnesius ir pavadino savo sūnų ir dukterų vardais.
Tame kalendoriuje buvo 12 mėnesių po 30 dienų ir vienas 5 dienų mėnuo. Per papildomą tryliktąjį mėnesį būdavo švenčiami Naujieji metai. Svarbiausios Armėnijos šventyklos Bagavano mieste (netoli Ararato) vykdavo kasmetinis visuomenės atstovų susirinkimas, sportinės varžybos ir kitokie renginiai. Pirmąją Naujųjų metų dieną, kuri atitiko mūsų rugpjūčio 11-ąją, Armėnijos karalius su didžiūnais savo sumedžiota mėsa vaišindavo susirinkusius maldininkus. Ta dieną buvo minima Haiko ir armėnų tautos pergalė. Mes tėvynę vadiname Hajastan – Haiko šalimi, visi mes esam hajer – Haiko palikuonys. Remdamasi senajame armėnų kalendoriuje nustatytais laiko ciklais, pradedant nuo laiko skaičiavimo išeities taško Haiko pergalės (kaip mūsų laikų atskaitos taškas – Kristaus gimimas) šiemet armėnų tauta švenčia 4500 metų jubiliejų.
* * *
Šiuolaikiniai Artimųjų Rytų istorijos tyrimai suteikia teisę ieškoti realybės atgarsių tokiuose siužetuose, legendose apie Mesopotamijos Akadų valstybės santykius su į šiaurę nuo jos Armėnijos kalnyne buvusiuose valstybiniuose junginiuose. Vėliau, II tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, Armėnijos kalnyne atsirado Hetitų karalystės kaimynė, varžovė ir sąjungininkė Hajasos valstybė. Dar vėliau Asirijos dantiraščiuose minima ten buvusi Nairi šalis -mažų valstybėlių junginys. Pagaliau iškyla žymioji Urartų valstybė, kuri Jerevano miesto įkūrimo metais buvo viena galinigiausių Senajame pasaulyje ir nusileido tik Asirijai. Pats Erebuni miestas, iš kurio vėliau kilo Jerevano pavadinimas, buvo įkurtas apie 782 metus prieš Kristų. Nuolatiniai karai su pietuose iškilusia karinga Asirijos karalyste ir klajoklių kimerų alinantys žygiai į šiaurines karalystės žemes susilpnino, o galiausiai sužlugdė Urartų karalystę, patekusią į tiesioginę Asirijos priklausomybę.
VI a. pr. Kr. ant buvusios Urartų valstybės pamatų armėniška Orontidų (arm. Jervanditų ) dinastija įkūrė savarankišką Armėnijos karalystę , kuri jau sekančiame amžiuje pateko į vasalinę priklausomybę nuo Persų imperijos. 331 m. pr. Kr. Aleksandrui Makedoniečiui nugalėjus Persų imperiją, armėnai atstatė savo nepriklausomybę. Atsirado kelios armėnų valstybės, visas jas valdė Jervanditų dinastijos atstovai. Didžiojoje Armėnijos kalnyno dalyje nuo Eufrato iki Kaspijos susiformavo karalystė, vadinta Didžiąja Armėnija, nuo Eufrato į dešinę susikūrė Mažoji Armėnija.
Nuo II a. pr. Kr. įsitvirtina nepriklausomą Armėnijos karalystę valdžiusi Artašesidų dinastija, kurios atstovas Tigranas II Didysis, kovodamas su kaimynais, trumpam laikui sukūrė imperiją nuo Kaspijos iki Viduržemio jūros. Nuo 50 m. po Kristaus Armėniją valdo Aršakidų dinastija. Valdant šiai dinastijai Armėnija 301 m. pirmoji pasaulyje tampa krikščioniška valstybe, sukuria savo raštą, išsiverčia į armėnų kalbą Bibliją ir daugybę garsiausių Antikos filosofų bei teologų veikalų. 428 m. Armėniją pasidalinus Persijai ir Bizantijai, armėnų kunigaikščiai ir didžiūnai kovojo už teisę savarankiškai tvarkytis savo valdose. V a. kovose su Persija armėnai apgynė teisę būti krikščionimis, o VII-VIII a. išgyveno arabų okupaciją.
IX a. nepriklausomą Armėnijos karalystę atkūrė ir įtvirtino iš žymiausių armėnų kunigaikščių kilusi Bagratidų dinastija (iš vieno jų palikuonio kilo ir Gruzijos karalių Bagratidų – Bagrationų dinastija).
X-XIII a. istorinės Armėnijos teritoriją nusiaubia ir užvaldo iš rytų užplūdusios klajoklių tiurkų seldžiukų, vėliau – mongolų ordos. Nemaža dalis armėnų palieka savo karų nualintą gimtinę. Viena dalis pabėgėlių per Kaukazo kalnus pasitraukia į Krymą ir vakarines dabartinės Ukrainos žemes. Čia laikui bėgant jie tampa Lietuvos didžiojo kunigaikščio ištikimais pavaldiniais. Dar kita pabėgelių iš Armėnijos dalis pasitraukią į Viduržemio jūros rytinę pakrantę kur XI a. pabaigoje įkuria Kilikijos karalyste. Savo nepriklausomybę naujai armėnų valstybei teko ginti nuo Bizantijos, turkų ir arabų, o taip pat palaikyti sudėtingus santykius su iš vakarų užplūdusiais kryžiuočiais ir jų įkurtomis valstybėlėmis. Nuolatinėse kovose su galingais kaimynais Kilikijos karalystė atsilaikė iki 1375 metų. Ši data laikoma senojo armėnų valstybingumo pabaiga.
XVII amžiuje armėnų gyvenamas žemes, tapusias nepabaigiamų karų arena, pasidalino dvi musulmoniškos imperijos – Iranas ir Osmanų Turkija. Karų metu gyventojai armėnai buvo grobiami, parduodami į vergiją, prievarta perkeliami į kitas teritorijas. Ypač žiaurus krikščionims buvo Osmanų Turkijoje gyvavęs mokestis vaikais – prievarta imami berniukai paverčiami musulmonais ir kariais profesionalais (janyčarais), o mergaitės patekdavo į haremus. Dėl to armėnai geriau norėdavo būti valdomi Irano, negu turkų, ir kartais padėdavo Iranui jų tarpusavio karuose.
XIX a. pradžioje dalį armėnų gyvenamos Irano valdomos teritorijos, vadintos Rytų Armėniją, užkariavo Rusijos imperija. Jai padėjo daug savanorių armėnų, kurie pasitikėjo caru – „krikščioniu valdovu”. Žymiausi armėnų visuomenės veikėjai turkų – rusų karų metu palaikydavo Rusiją, tikėjosi, kad ji padės atkurti nepriklausomą Armėniją, ir kaskart nusivildavo, matydami buvę apgauti. Rusijos imperijos sudėtyje armėnų gyventojų gyvybė ir turtas nebuvo visiškai saugūs, bet jų padėtis buvo kur kas geresnė, negu kaimyninėse musulmonų valstybėse, todėl armėnai laikė, kad geriau būti Rusijos valdžioje.
Taip XIX a. pabaigoje istorines ir etnines armėnų gyvenamas žemes buvo pasidalinusios trys imperijos: Rusija, Osmanų Turkija ir Iranas. Du trečdaliai istorinės Armėnijos teritorijos ir jos gyventojų priklausė Turkijai. Ten armėnai kaip ir kitos nemusulmoniškos tautos (graikai, asirai, bulgarai ir kt.) buvo ypač nesaugūs ir beteisiai: uždrausta turėti ginklą kai tuo tarpu musulmonai visi būdavo ginkluoti ir dažnai tuos ginklus panaudodavo prieš savo kaimynus. Taip pat armėnai turėjo mokėti specialius didžiulius mokesčius, jų liudijimas teisme prieš musulmonus negaliojo, jie turėjo rengtis kitaip, negu musulmonai, jiems neleista mieste joti ant arklio, ir panašiai.
Visoje istorinės Armėnijos teritorijoje kalnuose išliko ekonomiškai ir politiškai laisvesnių salelių, kurių gyventojai armėnai sugebėdavo apsiginti. Šios vietovės ilgainiui tapdavo sukilimų prieš pavergėjus centrais. Turkų valdose toks buvo Sasūno rajonas į pietus nuo Vano ežero, Zeitūno rajonas Kilikijos kalnuose, Irano valdomoje teritorijoje – kalnuotos sritys: Lori, Siunikas-Zangezūras ir Arcachas (Kalnų Karabachas). Šiose srityse senųjų armėnų kunigaikščių palikuonys iš dalies išlaikė valdžią, saugojo gyventojus, rinko mokesčius ir atiduodavo juos valstybei. Stipriausia, daugiausia laisvių turėjo istorinės Armėnijos Arcacho sritis, kurią sudarė penkios nedidelės kunigaikštystės, tapusios 17-18 a. armėnų išsivaduojamųjų kovų centru ir atrama. Rytų Armėniją užėmusi Rusijos imperija pripažino dalį armėnų kunigaikščių giminių, priimdavo juos į valstybės tarnybą, kartais – į aukštus postus. Tokios buvo Lazarianų, Mamikonianų, Loris-Melikų, Arcruni ir kitos kunigaikščių šeimos.
Istorinėje Armėnijoje nebuvo tikros vergovės, labai seniai susiformavo feodaliniai santykiai ir aristokratija. Armėnų istorikai dar V a. kai kurių armėnų didžiūnų (nachararų) gimines laikė Haiko palikuonimis (pavyzdžiui, Siuniko srities Siuni giminę ir Arcacho kunigaikščių Aranšahikų šeimą), o armėnų gyvenamų sričių pavadinimus kildino iš Haiko vaikų vardų. Kitos armėnų kunigaikščių dinastijos buvo kilusios iš kaimyninių valstybių karališko kraujo didžiūnų. Armėnų kunigaikščių šeimų palikuonys iki pat XX a. pradžios aktyviai reikšdavosi visuomenės ir tautos gyvenime kaip mokslininkai, rašytojai, knygų ir periodikos leidėjai, pedagogai, dvasininkai.
Prie armėnų tautybės išlikimo, tradicijų, kultūrinio palikimo išsaugojimo ypač daug prisidėjo Armėnų Apašališkoji bažnyčia. Po valstybingumo praradimo ji buvo vienintelė visiems armėnams bendra, tautą apjungianti organizacija, kuri rūpinosi švietimu ir kultūra, turėjo ribotas savivaldos teises. Aukštieji armėnų dvasininkai atstovavo tautą valdžios struktūrose. Kitas svarbus tautos išlikimo veiksnys – nuo neatmenamų laikų gyvuojančios kaimo bendruomenės su renkamu seniūnu. Kaimo bendruomenė su kolektyvine atsakomybe tiko valdovams ir patiems kaimiečiams. Iki XX a. pradžos apie 90 proc. armėnų buvo kaimiečiai ir gyveno savo istorinėje tėvynėje arba kaimyninėse srityse. Rytų Armėnijoje kaimo bendruomenes likvidavo tik sovietinė valdžia, o turkų valdomoje Vakarų Armėnijoje -1915 m. genocidas.
XIX a. pabaigoje, remiantis armėnų Bažnyčios duomenimis, iš viso būta apie 5 milijonus armėnų, iš kurių apie 3 milijonus gyveno turkų valdomoje teritorijoje. Kilikijoje ir istorinės Armėnijos centrinėse srityse daugiau negu pusę gyventojų sudarė armėnai.
XIX a. II pusėje turkų Osmanų imperija tapo pusiau kolonija, ypač priklausoma nuo Anglijos ir Prancūzijos. Šios šalys, taip pat Vokietija, Austrijos-Vengrijos imperija bei Rusija stengėsi plėsti joje savo įtaką, tiekė jai ginklus arba ir savo pajėgomis padėjo išsaugoti turkų imperiją nuo vidaus ir išorės priešiškų jėgų smūgių. Saugojo tironišką, žiauria krikščioniškų mažumų priespauda garsėjantį imperijos režimą, nes negalėjo susitarti ir pasidalinti jos didžiulės teritorijos. Atsiradus galimybėms, Anglija, Prancūzija, Rusija, Italija stengėsi sau palankiomis sąlygomis atsiplėšti po Osmanų imperijos gabalą. Turkijos krikščionių padėtis būdavo didžiosioms valstybėms pretekstas paspausti sultoną ir jo vyriausybę siekiant savo naudos. Tai padidindavo turkų neapykantą krikščionims ir atnešdavo jiems didesnes nelaimes, stipresnę priespaudą ir žiaurumus.
Po 1877-78 m. rusų-turkų karo didžiosios Europos valstybės pareikalavo, kad turkai įgyvendintų reformas ir suteiktų armėnams lygias su musulmonais teises (atsirado oficialiai suformuluotas Armėnų klausimas). Turkų valdžia suprato, kad didžiųjų valstybių svarbiausias tikslas – sustabdyti konkurentus, laimėti tarpusavio varžybas dėl įtakos pasaulyje ir teritorijų. Kad Armėnija, Balkanų šalių pavyzdžiu, negautų nepriklausomybės, sultono Abdul Hamido II vyriausybė, naudodamasi didžiųjų Europos valstybių nesutarimais, nutarė išspręsti Armėnų klausimą sunaikindama armėnus ir tam panaudojo religinę, šovinistinę panislamizmo ideologiją. Jos tikslas – sujungti savo valdžioje musulmoniškas valstybes ir tautybes (iki 1924 m. Turkijos sultonas oficialiai laikytas visų musulmonų dvasiniu vadovu – kalifu). Armėnų tauta tapo kliūtimi kelyje į panislamistinį susivienijimą. Pasekmė – per 300 000 išžudytų armėnų. Europa baisėjosi, bet nesikišo.
Pagrindinė minėtų reformų autorė Rusija išvydo, kad susikūrusi nepriklausoma Bulgarija užtvėrė jai sausumos kelią į išsvajotąjį Konstantinopolį. Ji pabūgo, kad Armėnija taip pat iškovos nepriklausomybę ir trukdys Rusijos imperijai plėstis į pietus. Rusija tapo aršia reformų Turkijoje priešininke. Jos užsienio reikalų ministras Lobanovas-Rostovskis taip suformulavo atitinkamą politiką Armėnų klausimu: “Mums nereikia antros Bulgarijos, Armėnija mums reikalinga be armėnų.” Taktikos sumetimais oficialiai manevruodama, Rusijos imperija XIX a. pabaigoje laikėsi armėnams priešiškos politikos: uždarinėjo armėnų mokyklas, draudė armėnišką spaudą, stengėsi riboti Armėnų Apaštališkosios bažnyčios įtaką, kurstė nesantaiką tarp armėnų ir Kaukazo totoriais vadinamų tiurkų, rėmė tiurkų surengtus armėnų pogromus savo teritorijoje, padėdavo Turkijos valdžiai naikinti armėnų partizanus, kurie iš Pietų Kaukazo eidavo į Turkiją gelbėti tautiečius nuo pogromų. Tokios politikos Rusija laikėsi iki pat 1917 m. Vasario revoliucijos.
Po 1908 m. revoliucijos Turkijoje į valdžią atėjo „Jaunaturkiais” pasivadinusi partija, kuri skelbė demokratijos ir visuotinio teisingumo šūkius, bet laikėsi šovinistinės pantiurkizmo ideologijos, kurios tikslas buvo prijungti prie Turkijos visas tiurkų tautas. Šalies viduje turėjo būti viena – turkų tautybė, kiti, pirmiausia krikščionys, – sunaikinti. Armėnai vėl tapo kliūtimi šį kartą pantiurkizmo idėjoms įgyvendinti, nes iškovoję savo trokštamas reformas, jie galėjo užtverti turkams kelią į Kaukaze ir Irane tiurkų gyvenamas teritorijas.
Anglijai, Prancūzijai, Vokietijai ir Austrijai-Vengrijai atrodė, kad įgyvendinus reformas Turkijoje, armėnai įgaus didesnes savivaldos teises, sieks įkurti nepriklausomą valstybę, o Rusijos imperija (kurioje gyveno kita armėnų tautos dalis) turės progos įsikišti ir padidins savo įtaką Artimuosiuose Rytuose. Todėl šios valstybės taip pat buvo nusistačiusios prieš armėnams naudingas reformas. Taigi, visos didžiosios Europos valstybės nuo 1878 iki 1918 m. oficialiai reikalavo, kad Turkija užtikrintų armėnų saugumą ir įgyvendintų reformas, bet praktiškai nieko dėl to nedarė. Imperijų kova dėl pasaulio padalinimo sudarė galimybes sultono Abdiulchamito valdžiai 1895m. įvykdyti armėnų skerdynes, o 1915 m. jaunaturkių valdžiai įgyvendinti armėnų genocidą. I Pasaulinio karo metu Vokietijoje ir Austrijoje-Vengrijoje buvo draudžiama žiniasklaidoje skelbti apie jų sąjungininkėje Turkijoje vykstančias armėnų skerdynes, nors kaip tik vokiečių ir austrų karininkai, žurnalistai ir kiti specialistai, tuo metu buvę Turkijoje, surinko ypač daug faktinės medžiagos (nuotraukų, dokumentų, net filmuotų epizodų) apie genocidą.
I Pasaulinio karo pradžioje Rusijos armija sėkmingai žygiavo į Turkijos gilumą. Tai padėjo daliai armėnų išsigelbėti iš genocido, pabėgant į Rusiją ar kitas valstybes. Bet 1916 m. rusų-turkų fronte nutrūko kovos veiksmai. Rusų armija užėmė beveik visą istorinę Armėniją, turkų prieš tai „išvalytą” nuo armėnų. Carinės valdžios atstovai neskubėjo leisti iš genocido išsigelbėjusiems, Rusijos imperijos teritorijoje atsidūrusiems keliems šimtams tūkstančių pabėgėlių armėnų grįžti į namus. Rusų valdžia ketino ten įkurti Eufrato rusų kazokų sritį…
Boševikų perversmas lėmė armėnų tautai naują nelaimių laikotarpį. Iš rusų-turkų fronto pasitraukus rusų kariuomenei, ten liko tik armėnų ir gruzinų kariai bei armėnų savanorių būriai. Pagal 1918 m. Bresto sutartį Turkijai sugrąžinta visa rusų armijos užimta teritoriją ir dar jai atiteko Batumio, Karso ir Ardahano sritys. Turkai po daugybės pralaimėjimų išvydo galimybę įgyvendinti pantiurkizmo programą, tuo pačiu nusiaubti Kaukazą. Jie pradeda puolimą. Atsitraukdami iš visų jėgų priešinasi tik armėnų kovotojai.
Armėnų, gruzinų ir Azerbaidžano pagrindinių partijų atstovai įkūrė Užkaukazės komisariatą, kuris nepripažino bolševikų valdžios. Turkijos ir jos sąjungininkės Vokietijos valdžios atstovai skatino Rusijos imperijai priklausiusiose srityse gyvenančias tautas apsispręsti už nepriklausomybę, tikėdamiesi jas paversti savo įtakos sfera. 1918 m. balandžio 22 d. susirinkęs Užkaukazės seimas įkūrė Užkaukazės demokratinę federacinę respubliką, kuri pradėjo derybas su turkais. Faktiškai derėjosi tik Gruzijos ir Azebaidžano delegacijos.
Užkaukazės federacinės respublikos susikūrimas Turkijai buvo politiškai naudingas, – jai užgrobus Pietų Kaukazą Rusija nebeturės teisės reikalauti šią teritoriją sugrąžinti. Turkai norėjo sukurti Pietų Kaukaze kuo didesnę savo įtakojamą Azerbaidžano respubliką. Turkija mobilizavo pajėgas, perkeldama iš kitų frontų armijos dalį į Pietų Kaukazą ir tęsę puolimą. Turkijos sąjungininkė Vokietija nenorėjo, kad turkų įtaka per daug išplistų Pietų Kaukaze ir (pagal pantiurkistų planus) net už Kaspijos jūros. Gruzinai, baimindamiesi turkų antpuolių, paprašė Vokietijos globos, ir vokiečių kariuomenė įžengė į Gruziją.
Azerbaidžano tiurkai (tada vadinti Kaukazo totoriais, dabar – azerais), kurių vadovų dauguma buvo pantiurkistinių pažiūrų, ragino turkų armija pulti Pietų Kaukazą ir išvaduoti Baku iš bolševikų komunos. Norėdami padėti turkų armijai, jie trukdė per Azerbaidžaną geležinkeliu iš Rusijos sugrįžtantiems armėnų kareiviams vykti į Armėniją, kad nekariautų su turkais. Tūkstančiai armėnų kareivių susikaupė Baku. Jų apgyvendinimu ir kitomis reikmėmis rūpinosi tenykštė armėnų bendruomenė.
Armėnų kariuomenė, paklusdama Uzkaukazės federacijos premjero Čchenkeli įsakymui, be kovos pasitraukė iš gerai įtvirtintų miestų tvirtovių Karso ir Aleksandropolio. Užimtuose miestuose turkai pradėjo plėšti, prievartauti ir žudyti armėnus. Pasidarė aišku, kad jie neketina sustoti Bresto taikos sutarties nustatytose ribose. Armėnams iškilo išnaikinimo grėsmė jau Rytų Armėnijos teritorijoje. Gegužės 21 d. turkų kariuomenė užėmė Sardarapato geležinkelio stotį, priartėjo prie armėnų religinio centro Ečmiadzino ir Jerevano.
Dar 1917 m. Tbilisyje susirinkę įvairių armėnų partijų atstovai įkūrė armėnų Tautos tarybą. Jai pavaldžios tarybos susikūrė Jerevane ir Baku, kur nuo seno gyveno daug armėnų. Nuo 1918 m. pradžios Jerevano Tautos tarybai vadovavo žymus armėnų veikėjas Aramas Manukianas. Jis 1915 m. organizavo Turkijoje sėkmingą Vano miesto armėnų savigyną, kuri leido išsigelbėti iš genocido daugeliui tūkstančių pabėgėlių. Manukianui vadovaujant pavyko įvesti Jerevane ir jo apylinkėse tvarką, suburti kariuomenę, organizuoti jai tiekimą. Į žūtbūtinę kovą žmones kvietė Ečmiadzino kunigai ir vienuoliai, vadovaujant pačiam vyriausiajam – katolikosui. Gegužės 25 d. armėnai atmušė turkų armiją, vėlesniuose mūšiuose, privertė turkus bėgti ir atsitraukti iki Aleksandropolio. Gegužės 24-29 d. armėnams pavyko atmušti ir iš šiaurės į Jerevaną besiveržiančius turkus. Jie spėjo išžudyti šiaurinėje Armėnijoje apie 4000 gyventojų, bet armėnams pavyko sunkiuose mūšiuose juos sustabdyti ir turkai nebeturėjo jėgų planuotam žygiui į Tbilisį.
Turkai, norėdami užgrobti visą armėnų gyvenamą teritoriją, reikalavo, kad Užkaukazės demokratinė federacinė respublika pasidalintų į Gruzijos ir Azerbaidžano respublikas. Gegužės 26 d. Tbilisyje Užkaukazės seimo gruzinų menševikų frakcija paskelbė, kad seimas panaikinamas, įkuriama nepriklausoma Gruzijos valstybė. 27 d. tiurkų musavatistų partija paskelbė apie nepriklausomos Azerbaidžano respublikos įkūrimą su sostine Giandžoje (Baku tada šeimininkavo boševikinė komuna). Armėnai liko vieni turkų agresijos akivaizdoje. Kai armėnų delegatai pasiskundė ką tik įsteigtos Gruzijos premjerui Žordanijai, šis atrėžė: „Jūs, armėnai, skęstate, mes neprivalome skęsti kartu su jumis”.
Gegužės 28 d. Armėnų tautos taryba Tbilisyje priėmė nutarimą įkurti nepriklausomą Armėnijos valstybę su sostine Jerevane. Tarybos atstovai nuvyko į Batumį derėtis su turkų delegacija. Vienas iš armėnų delegatų birželio 2 d. laiške į Jerevaną rašė: „Apie jūsų sėkmingas kovas su turkais sužinojome iš turko generolo Vehib pašos. Galimybę įkurti mažytę ir skurdžią, bet nepriklausomą Armėniją gavome tik mūsų karių pasiaukojimo dėka. Mūsų žiniomis, vokiečiai ir turkai susitarė, kad Kaukazas bus padalintas tarp Gruzijos ir Azerbaidžano. Dėl mūsų kovotojų pasipriešinimo jie buvo priversti pripažinti ir Armėniją.” Iš laiško matyti, kokiomis sąlygomis teko derėtis armėnų delegacijai. Ji pradėjo derybas „aklai”, neturėdama informacijos apie karo veiksmus, nes telefono ir telegrafo ryšys tarp Jerevano ir Tbilisio buvo sugadintas. Birželio 4 d. pasirašyta armėnų-turkų sutartis, kuria turkai pripažino Armėnijos Respubliką su 12 000 km2 teritorija – tiek tuo metu armėnų delegatai sugebėjo išsiderėti. Armėnijos Respublikai leista turėti tik 1500 kareivių vidaus tvarkai palaikyti.
Laikinai susitaikiusi su Armėnijos buvimu, Turkija planavo iš pietų ir šiaurės apeiti šią armėnų salelę ir pagal pantiurkizmo programą susijungti su tiurkų gyvenamu Azerbaidžanu, bet sutrukdė pietrytinės buvusios rusiškosios Armėnijos dalies Zangezūro ir Arcacho (Kalnų Karabacho) gyventojai armėnai. Matydami, kad jų teritorija nepateko į Armėnijos Respubliką, jie sukūrė savo tautos tarybas, organizavo savigyną. Jiems į pagalbą atvyko generolo Andraniko vadovaujamas armėnų partizanų dalinys. (Jį pagal Batumio taikos sutartį Armėnijos Respublika turėjo išsklaidyti, jei Andraniko dalinys įžengtų į jos teritoriją). Turkų armijai nepavyko per Zangezūrą nužygiuoti į Baku. Turkai apėjo Armėnijos Respubliką iš šiaurės, pasiekė Giandžą ir su Azerbaidžano kariuomene patraukė į Baku.
Armėnų tautos taryba iš Tbilisio į Jerevaną persikėlė 1918 m. liepos pabaigoje. Rugpjūčio 1 d. pradėjo veikti Armėnijos Respublikos parlamentas, sudarytas iš 47 narių. Be armėnų jame buvo 6 musulmonų atstovai, vienas rusas ir vienas kurdas jezidas; buvo atstovaujama visoms ten veikusioms politinėms partijoms, buvo ir vienas bolševikų atstovas.
Turkų ir tiurkų azerų pajėgos, užėmusios Baku ir surengusios tenykščių armėnų gyventojų žudynes, nesėkmingai bandė užgrobti Karabachą. Pasibaigus I pasauliniam karui, jį pralaimėjusi Turkija pagal Mudroso paliaubų sutartį pasitraukė iš Armėnijos iki 1914 metų Rusijos-Turkijos sienų. Armėnijos vyriausybė paskelbė Batumio sutartį negaliojančia, rengėsi išplėsti savo teritoriją ir apimti tas istorinės Armėnijos sritis, kuriose prieš karą gyveno per 50 procentų armėnų, bet pasipriešino kaimynai – Gruzija ir Azerbaidžanas. Juos palaikė Anglija.
1918 pabaigoje įvyko dviejų savaičių karinis konfliktas su Gruzija dėl armėnų gyvenamų teritorijų, bet anglams tarpininkaujant kaimynės vis tik užmezgė tarpvalstybinius santykius. Geri kaimyniški santykiai armėnams susiklostė su Iranu. Su Azerbaidžanu konfliktas užsitęsė.
Baisia Armėnijos problema tapo badas ir jį lydinčios epidemijos. Nuo 1918 m. vidurio iki 1919 m. vasaros Armėnijoje mirė badu apie 180 000 žmonių, daugiausia pabėgėliai iš Turkijos. Armėnijos vyriausybė kreipėsi pagalbos į didžiąsias valstybės. Amerikos vyriausybės ir jos piliečių suteikta parama išgelbėjo daug armėnų iš bado mirties. Armėnijos Respublika pamažu stiprėjo, jos teritorija 1919 m. išsiplėtė iki prieš karą buvusių Rusijos imperijos sienų su Turkija. Sienos galutinai turėjo būti nubrėžtos ir įteisintos kare nugalėjusių šalių Paryžiaus konferencijoje, bet jos sprendimai vėlavo.
1919 m. antroje pusėje Turkijoje išplito Mustafos Kemalio nacionalinis judėjimas, kurio tikslas buvo išsaugoti Turkijai Osmanų imperijos rytinę teritoriją. Kad sukliudytų tenykščių kitataučių apsisprendimui, kemalistai surengė Ponto graikų ir užsilikusių armėnų skerdynes. Armėnai pabėgėliai susibūrė Prancūzijos globojamoje Kilikijoje. Kemalistams užpuolus, armėnai kurį laiką gynėsi, bet nesulaukė žadėtos prancūzų paramos. Daugelis žuvo, kitiems vėl teko bėgti.
Nuo 1919 m. pradžios Anglija, kurios kariuomenė pagal Mudroso paliaubas įžengė į Pietų Kaukazą savais sumetimais (pirmiausia – dėl Baku naftos) rėmė Azerbaidžano pastangas įsitvirtinti Karabache ir Zangezūre. Anglai išvarė iš ten Andraniko dalinį. Armėnijos valdžia negalėjo viešai paremti besiginančių tautiečių, nes anglai pagrąsino, kad tai pakenktų Armėnijos interesams taikos konferencijoje. 1919 m. rudenį Azerbaidžano karinės pajėgos kartu su turkų daliniais kelis kartus nesėkmingai puolė Zangezūrą. 1920 kovo 23 d., per musulmonų šventę azerai, turkų generolams Chalil pašai ir Nuri pašai dalyvaujant, surengė skerdynes Kalnų Karabacho centre Šušos mieste, išžudė keliasdešimt tūkstančių armėnų. Armėnijos kariuomenė iš Zangezūro įžengė į Karabachą ir ten įtvirtino Armėnijos Respublikos valdžią.
1920 m. pradžioje Rusijos bolševikai, nugalėdami pilietiniame kare, priartėjo prie Kaukazo. Norėdamas gauti bolševikų paramą kare su nugalėjusiomis Antantės šalimis, M. Kemalis laiške Leninui pasiūlo bendrai kovoti su pasauliniu imperializmu, kurio sąjungininkė esanti Armėnijos Respublika. Turkija apsiėmė padėti įtvirtinti Užkaukazėje bolševikų valdžią, nugalėdama „imperialistinę” Armėniją.
Vincas Krėvė (tada gyvenęs Baku) apybraižoje „Bolševikai” aprašo kaip boševikai su turkų pagalba 1920 m. balandžio 28 d. be vieno šūvio užgrobia valdžią Azerbaidžane. Netrukus jau Sovietinis Azerbaidžanas ultimatume Armėnijos Respublikai pareikalavo atitraukti kariuomenę iš Karabacho ir Zangezūro. Iš Karabacho, aktyviai dalyvaujant tenykščio revoliucinio komiteto bolševikams, armėnų kariuomenė pasitraukė. Dalį Zangezūro užėmė Raudonoji armija, tačiau srities gynybą organizavęs pulkininkas Gareginas Nždeh nepakluso Armėnijos Respublikos vadovų įsakymui apleisti Zangezūrą, atsitraukė į pietinę srities dalį ir, kovodamas su turkais bei bolševikais, sėkmingai apsigynė. 1920 gegužės mėnesį sužlugo bolševikų bandymas surengti perversmą pačioje Armėnijoje. 1920 m. vasarą šalys nugalėtojos, vadovaujant Amerikos prezidentui V. Vilsonui, nubrėžė būsimos Armėnijos sienas. Jos buvo įteisintos Sevro taikos sutartyje, kurią Turkijos atstovai pasirašė. Šia sutartimi Armėnijos Respublika turėjo gauti apie 100 000 km2 vakarų armėnų etninių žemių ir turėti priėjimą prie Juodosios jūros. Iš viso Armėnijos Respublikai turėjo atitekti 160 000 km2 teritorija. Tačiau prezidento Vilsono pasiūlymą priimti Armėnijos mandatą Amerikos kongresas atmetė kaip ekonomiškai nenaudingą.
Amerikai atsisakius tiesiogiai kištis į regiono reikalus bolševikai diplomatiniu spaudimu ir kariniais veiksmais privertė armėnus pasirašyti sutartį, kuria Raudonajai armijai leidžiama laikinai užimti Azerbaidžano ginčijamas Armėnijos teritorijas: Karabachą, Zangezūrą ir Nachičevanę. Tai yra – atidaryti tą patį pantiurkistinį koridorių, kurio 1918 m. Turkijai užimti nepavyko. Šituo koridoriumi bolševikai atgabeno gausią pagalbą (pinigais ir ginkluote) M. Kemaliui.
Bolševikų ir turkų susitarimas sunaikinti Armėnijos Respubliką įtvirtintas Baku 1920 rugsėjo 1-7 dienomis Kominterno surengtame Rytų tautų suvažiavime. Kartu su Kominterno vadovais Zinovjevu ir Radeku iš Maskvos į Baku atvyko buvęs Turkijos karo ministras Enveras paša, vienas svarbiausių armėnų genocido organizatorių ir vykdytojų. Suvažiavime dalyvavo atstovai iš Turkijos, daugelio Azijos ir Afrikos musulmoniškų šalių, buvo ir armėnų bolševikų.
Suvažiavimo priimtuose dokumentuose Armėnijos Respublika vadinama „tarptautinio imperializmo sąjungininke”, kurią būtina įveikti. Suvažiavime išrinktos tarybos prezidiumas parengė suvažiavimo sprendimų įgyvendinimo planą, kurį perdavė bolševikinei Rusijos valdžiai. Suvažiavimas turėjo parodyti Antantės šalims, kad jų planams prieštarauja musulmoniškieji Rytai, o Rusijos ir Turkijos sąjungos demonstravimas buvo skirtas Armėnijos Respublikos kariuomenei žlugdyti, palaužti jos kovinę dvasią.
Planas numatė, kad Kemalio kariuomenė užpuls Armėnijos Respubliką, o iš jos nesaugomų rytinių rajonų pusės įeis bolševikai. Susitikę Armėnijos Respublikos teritorijoje, jie nutrauks karą ir paskelbs Armėnijoje sovietų valdžią. Armėnijos žmonėms ir visam pasauliui bus pranešta, kad bolševikai išgelbėjo armėnų tautą nuo visiško sunaikinimo.
Įgyvendinti tą planą galėjo sukliudyti Armėnijos ir Gruzijos sąjunga, dėl kurios jau buvo tariamasi. Dalis Baku suvažiavime dalyvavusios M. Kemalio delegacijos nuvyko į Tbilisį ir išgavo Gruzijos vyriausybės pažadą mainais už ginčijamas teritorijas laikytis neutraliteto. 1920 m. rugsėjo 28 d. Kemalio armija užpuolė Armėniją. Armėnų bolševikai gavo nurodymą nekariauti prieš revoliucinę turkų armiją, išvaduotoją iš imperialistų ir buržujų valdžios. Bolševikų agitacija labai susilpnino armėnų armiją, kurioje buvo daug Rusijos kariuomenėje tarnavusių karininkų ir kareivių, įtikėjusių bolševikų propoganda. Turkų armija sparčiai žygiavo į šalies gilumą.
Armėnijos vyriausybė paprašė bolševikų tarpininkauti derybose su turkais. Atsakydami bolševikai pareikalavo įvesti Armėnijoje sovietų valdžią. Lapkričio 29 d. armėnų bolševikai iš Azerbaidžano pusės įžengė į šiaurinę Armėnijos dalį ir paskelbė, kad Armėnijoje įvedama sovietų valdžia, vadovauja armėnų revoliucinis komitetas. Bolševikų anksčiau užimtoje Zangezūro dalyje, pasipiktinę jų įvestu kariniu komunizmu ir turkų siautėjimu, vietiniai gyventojai sukilo ir G. Nždeh vadovaujami sumušė dvi Raudonosios armijos divizijas kartu su turkų kariuomenės padaliniu. Lapkričio 30 d. sovietinis Azerbaidžanas paskelbė, kad ginčijamas teritorijas (Karabachą, Zangezūrą ir Nachičevanę) užleidžia sovietinei Armėnijai. Tai buvo diplomatinis žingsnis, kad paskatintų Armėnijos vyriausybę sutikti su sovietizacija. Gruodžio 2 d. atsidūrusi beviltiškoje padėtyje Armėnijos valdžia sutiko su respublikos sovietizacija. Tokia „savanoriška” sovietizacija buvo pretekstas tarptautinei bendruomenei nesikišti į Armėnijos reikalus. Bolševikai pralaimėjo tik Zangezūre, kuris pasiskelbė nepriklausomu.
Bolševikų derybos su Turkija dėl Sovietų Armėnijos sienų prasidėjo 1921 m. vasarį Maskvoje, armėnams nedalyvaujant. O Armėnijoje jau du mėnesius siautėjo bolševikinis karinis komunizmas. Prasidėjo teroras. Buvo suimti ir į Baku bei Rusijos kalėjimus išgabenti visi armėnų karininkai, politiniai veikėjai ir inteligentija, daug jų be teismo išžudyta. Armėnai stichiškai, be tikros vadovybės sukilo prieš bolševikus ir užėmė Jerevaną. Kovo 16 d., kai Jerevanas buvo sukilėlių rankose, Maskvoje pasirašyta Rusijos ir Turkijos draugystės sutartis, kuria Turkijai atiteko anksčiau Rusijos imperijai priklausiusios armėniškos Karso ir Surmalu sritys (su Araratu), o Nachičevanės sritis perduodama Azerbaidžanui be teisės ją atiduoti trečiai šaliai.
Taip Sovietinės Armėnijos sienas nubrėžė armėnų genocidą iki 1922 m. tęsusi M. Kemalio vyriausybė ir vardan „pasaulinės revoliucijos” jam padėjusi Rusijos bolševikų vyriausybė. Tą draugystę atspindi 1928 m. Stambule pastatytas paminklas, skirtas Turkijos Respublikos įkūrimui atminti. Jame M. Kemaliui iš kairės pavaizduoti bolševikų vadai M. Frunzė ir K. Vorošilovas…
Balandžio pradžioje armėnų sukilimas buvo nuslopintas, sukilėliai ir inteligentija pasitraukė į Zangezūrą, kur G. Nždeh vadovaujama buvo įsikūrusi mažytė armėnų respublika. Po sukilimo, bijant kitų šalių įsikišimo, Lenino iniciatyva Armėnijoje ir visame Kaukaze bolševikų režimas buvo sušvelnintas. Į Armėniją vadovauti atsiųstas autoritetingas ir gabus armėnų bolševikas A. Miasnikianas. Paskutinis sovietų valdžiai pasidavė Zangezūras, kurio vadovas Nždeh birželio 21 d. perdavė valdžią Miasnikianui. Zangezūras liko Armėnijai, o Karabachas, tiesiogiai įsikišus Stalinui, atiteko Azerbaidžanui.
Sovietų Armėnija patyrė visus sovietinių respublikų gyvenimo etapus: karinį komunizmą, nepą, kolektyvizaciją su kaimiečių pasipriešinimu, kuris buvo žiauriai nuslopintas, 1937-38 m. terorą, sudavusi skaudų smūgi armėnų inteligentijai. Antrajame pasauliniame kare armėnų tauta sąmoningai ir aktyviai dalyvavo, prisidėjo net užsienio armėnai, nes žinojo, kad prie Armėnijos sienos stovi 26 turkų divizijos, pasiruošusios tinkamu momentu įsiveržti. Turkija formaliai buvo paskelbusi neutralitetą. Norėdamas ją įtraukti į karą, Hitleris 1943 m. įsakė iškilmingai pergabenti į Turkiją Vokietijoje palaidoto vieno iš armėnų genocido iniciatorių ir vykdytojų Talaato palaikus. Tačiau turkai apdairiai išlaukė iki 1945 m. vasario ir paskelbė karą Vokietijai bei Japonijai. Taip Turkija tapo antifašistinės koalicijos nare.
Tautinis atgimimas Armėnijoje prasidėjo 1965 m., kai 50-mečio proga pirmą kartą buvo viešai paminėtas armėnų genocidas, įvyko mitingai ir didžiulės demonstracijos, kurias sovietinė valdžia stengėsi išvaikyti, suėmė nemaža jų organizatorių ir aktyviausių dalyvių. Tačiau po to kasmet balandžio 24 d. valstybės mastu pradėta minėti genocido aukų atminimą, o 1967 m. buvo pastatytas paminklas. Už tai Armėnijos pirmasis kompartijos sekrotorius neteko posto, bet genocido aukų minėjimo tradicija tęsiama. Armėnų Apašališkoji bažnyčia tą dieną ėmė minėti kur kas anksčiau kaip Kankinių pagerbimo diena (priėmę musulmonų tikėjimą krikščionys galėjo ne tik išsigelbėti, bet ir gauti naudos – perimti savo krikščionių artimųjų turtą). Po 1965 m. suaktyvėjo ir armėnų diasporos kova už teisinį genocido pripažinimą. Netrukus ėmė rastis atitinkami atskirų valstybių (pirmiausia – Lotynų Amerikoje) parlamentų sprendimai. Iki šiol 1915 m. armėnų žudynes kaip genocidą oficialiai pripažino 21 valstybė (Lietuva – 2005 m.), 42 JAV valstijos, Europos Parlamentas, kai kurios tarptautinės organizacijos.
Armėnija plėtojo mokslą ir ūkį, tapo viena geriausiai išsivysčiusių sovietinių respublikų. 1988 m., prasidėjus sovietinių respublikų demokratizacijai, atsirado galimybė Karabache per 2/3 gyventojų sudariusiems armėnams išreikšti savo valią – prisijungti prie Armėnijos. Karabacho autonominės srities taryba padarė atitinkamą pareiškimą, kurį Maskvos valdžia atmetė. Azerbaidžanas atsakė armėnų pogromais ir žudynėmis Sumgaite, Baku, Kirovabade (dab. Giandža) ir kitur. Iš Azerbaidžano teritorijos plūstelėjo šimtai tūkstančių pabėgėlių. Patyręs didelį spaudimą ir terorą, tiek iš Azerbaidžano, tiek ir iš Sovietų valdžios pusės (1990-91 m. sovietinė armija padėjo azerų omonui varyti armėnus iš jų nuo amžių gyvenamų vietų), su Armėnijos pagalba Karabachas atsilaikė. Kai po 1991 m. pučo Rusijoje Azerbaidžanas pasiskelbė nepriklausomu, Karabacho armėnai iš karto paskelbė apie Kalnų Karabacho respublikos įsteigimą – faktiškai Kalnų Karabachas niekada nebuvo nepriklausomo Azerbaidžano sudėtyje. Prasidėjo karas. Armėnams teko vėl gintis ginklu.
Įdomu, kad 1992 m. vasarą vėl iškilo senoji turkų koridoriaus programa – kaip taikos sąlyga atiduoti pietinės Armėnijos teritoriją Azerbaidžanui mainais į dalį Kalnų Karabacho (P. Goblo, žymaus JAV politologo, planas). Tokiu būdu Nachičevanės autonominė respublika susijungtų su Azerbaidžanu ir atsirastų siauras ruožas bendros sienos su Turkija. Kai kurie Vakarų valstybių politikai palankiai vertino šį planą, nes jis būtų suteikęs galimybę apeinant Rusiją nutiesti dujotiekį iš Azerbaidžano į Turkiją. Karo veiksmų eiga atitiko šitą planą. Rusijos Jelcino vyriausybė padėjo jį įgyvendinti, atiduodama Azerbaidžanui didžiuliais kiekiais ginkluotę ir karo techniką (šimtus tankų ir šarvuočių, gausybę artilerijos ir aviacijos). Armėnija tokių dovanų negavo.
Armėnijai sutikti su tuo planu būtų reiškę – atsisakyti sienos su Iranu ir tuo metu vienintelio saugaus kelio į išorinį pasaulį (Gruzijoje vyko neramumai, užsitęsė konfliktai dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos). Žemės drebėjimo, ekonominės blokados ir karo išvarginta Armėnija didžiulėmis pastangomis sugebėjo pati atsilaikyti ir padėti Kalnų Karabachui apsiginti nuo nepalankiausio armėnams scenarijaus įgyvendinimo…
Karo metu Turkija padėjo Azerbaidžanui materialiai ir siuntė savanorius bei specialistus, tačiau tiesiogiai savo ginkluotomis pajėgomis į konfliktą nesikišo. Pagrindinė priežastis – Armėnija įstojo į NVS ir prie sienos su Turkija išliko Rusijos karinė bazė. Tai Armėnijoje laikoma iki šiol svarbiu saugumo garantu.
1994 m., ESBO, JAV ir Rusijai tarpininkaujant sudarytos Kalnų Karabacho respublikos ir Azerbaidžano paliaubos tęsiasi. Iki šiol vyksta derybos dėl konflikto politinio sprendimo, taikos sutarties sąlygų. Tačiau Azerbaidžano iš naftos pramonės gaunamos didžiulės pajamos jam vis dar teikia vilčių karine jėga įveikti Karabachą. Azerbaidžano prezidentas ir vyriausybė reguliariai daro atitinkamus pareiškimus. Taika regione labai trapi.
Per pastarąjį dešimtmetį Armėnijos Respublika išgyveno spartų ekonomikos augimą. Suaktyvėjo pramonė, pagausėjo užsienio kapitalo investicijų. Armėnijos Respublikos vyriausybė stengiasi bendradarbiauti su ES, NATO ir visomis valstybėmis, aktyviai dalyvauja taikos palaikymo misijose. Tačiau Turkija kartu su Azerbaidžanu iki šiol vykdo Armėnijos blokadą. Turkija nesutinka užmegzti diplomatinius santykius su Armėnija, keldama išankstinius reikalavimus: paneigti armėnų genocido faktą ir atiduoti Azerbaidžanui Kalnų Karabachą. (Armėnija sutinka užmegzti santykius be išankstinių reikalavimų).
Šaltinis: Armenia.lt
Autorius: Ruslanas Arutiunianas