Kultūra

Armėnų kultūra  – tai šios tautos materialinių ir dvasinių pasiekimų visuma , kuri atsispindi mene, literatūroje, tautodailėje ir virtuvėje. Nors Armėnijos menai ir tradicijos atrodo panašios į kaimyninių tautų: gruzinų, persų, graikų ir turkų, bet iš esmės jos labai skiriasi. Istoriškai susiklostė, kad armėnų tauta anksti, dar prieš Kristaus gimimą, pradėjo savo valstybingumo tradiciją, kuri savo ruožtu sudarė sąlygas vystyti mokslus, kultūrą ir menus. Armėnijos  valstybė per visus savo gyvavimo ir vystymosi etapus buvo kryžkelėje tarp rytų ir vakarų, o tai negalėjo neatsispindėti jos tautos kultūroje. Nemažai prie to prisidėjo ir armėnų pirkliai, kurie kartu su prekėmis atgal į tėvynę pargabendavo žinias apie kitus kraštus, kitas tradicijas ir papročius.

Visgi svarbiausią indėlį kultūros vystymuisi ir pačios armėnų tautos išlikimui turėjo armėniškos raštijos atsiradimas apie 400-tuosius mūsų eros metus. Armėnų rašto kūrėjas Msropas Maštocas puikiai suvokė, koks svarbus yra raštas tautai, juk jo dėka į armėnų kalbą išversti antikiniai raštai ir krikščioniški veikalai, rašoma armėnų tautos istorija ir kuriama jos meninė literatūra. Vienas žymiausių rašytojų ir vertėjų buvo 5-ame amžiuje gyvenęs ir kūręs Movsesas Khorenatsi –  žymiausias Msropo Maštoco mokinys. Didžiausia armėniškos raštijos pavyzdžių kolekcija yra surinkta Jerevano Matenadarano knygų muziejuje.

Išskirtinio, savito grožio yra armėnų architektūra. Jos raidą galima pastebėti armėniškose bažnyčiose ir vienuolynuose, kurie pradėti statyti nuo pirmųjų krikščionybės priėmimo dienų. Kiekvienas išlikęs paminklas yra kaip akmens metraštis, nurodantis, kur anksčiau gyventa armėnų. Kitas, tik armėnams būdingas meno pavyzdys, yra chačkaras arba iš armėnų kalbos išvertus Kryžiaus akmuo. Tai akmens, dažniausiai tufo stela, kurioje išraižytas stilizuotas kryžius, papuoštas įmantriais raštais, simboliais ar rašmenimis. Ankstyvieji chačkarai buvo statomi norint pagerbti vieną ar kitą žmogų bei atliko antkapinio akmens funkciją.  Pirmieji chačkarai pasirodė dar IX a. Vėlesnieji  įgavo platesnę paskirtį, tuo pačiu keitėsi jų stilius, vaizduojami ornamentai. Šiuo metu chačkarų menas kaip ir kiti tradiciniai armėnų menai patiria naują pakilimo laikotarpį. Lietuvoje tai pat yra chačkarų. Vienas jų pastatytas Kryžių kalne pažymint 1700-ąsias Armėnijos krikšto metines. Antrasis iškilo 2004 m. Kaune prie apskrities viešosios bibliotekos. Pastarasis skirtas lietuvių ir armėnų tautų draugystei bei armėnų vienuolio poeto Grikoro Narekaci kūrinio „Sielvartinga giedojimų knyga” tūkstantmečio sukakčiai pažymėti.

Neatsiejamos armėnų kultūros dalys yra muzika, daina ir šokis. Jos formavosi ilgametės šios tautos istorijos bėgyje ir savyje atspindi tautos bruožus, liūdesį ir džiaugsmą. Dudukas yra vienas žymiausių armėnų muzikinių instrumentų. Pasaulyje šį instrumentą plačiai išpopuliarino žymiausias atlikėjas Dživanas Gasparianas. Šiais laikais dudukas skamba atliekant tautinę, klasikinę ar populiariąja muziką, akomponuojant šokiams ar net filmuose. Armėnų muzika, daina ir šokis išlaikė savitus bruožus, kartu su kalba dažnai padeda armėnams išlaikyti kultūrinę savastį toli už tėvynės ribų.

Autorius: David Arutiunian