Chodžaly: lošimai iš kaulų

Tai labai sudėtinga tema. Ją norėtusi skirti visoms nekaltoms pasaulinio sąmokslo, politinių intrigų aukoms, armėnų genocido –  pirmojo XX a. genocido – aukoms Osmanų imperijoje, žydų holokaustui, genocidui Sudano Darfūre, Kambodžoje ir kitose šalyse. Tačiau būna ir taip, deja, kad aukomis tampa ir savos šalies piliečiai, ir 1992 metų vasario 25–26 nakties įvykis Chodžaly miestelyje yra tuometinės Azerbaidžano valdžios vykdomos politikos rezultatas.

Nuo Stepanakerto iki Chodžaly miestelio buvo penkiolika kilometrų. Jo strateginės paskirties pagrindas – oro uostas. Nuo 1980 metų pabaigos Azerbaidžano valdžia šios strateginės reikšmės gyvenvietės atžvilgiu pradėjo realizuoti demografinę politiką. Neskaitant Azerbaidžano piliečių iš kitų respublikos rajonų, čia buvo apgyvendinami ir turkai meschetinai. Kaip pasekmė – per 3 metus iki 1991 metų mišri Chodžaly azerbaidžaniečių ir turkų tauta patrigubėjo ir sudarė virš 6 000 žmonių. Nuo 1991 metų rugsėjo gyvenamieji Stepanakerto kvartalai buvo beveik kasdien masiškai apšaudomi azerbaidžaniečių pajėgų naudojant artileriją ir modifikuotus raketų paleidimo įrenginius, tokius kaip „Alazan“ ir „Kristal“. Jau nuo 1992 metų sausio prie naudojamos prieš taikius gyventojus ginkluotės prisidėjo sutelktos ugnies reaktyvinė sistema „Grad“, kuri yra pagerintas „Katiušos“ variantas. Stepanakerto kryptimi įrenginys buvo naudojamas ir prieš taikius gyventojus. Nenutrūkstamo apšaudymo pasekmė – didelis pabėgėlių skaičius, taip pat milžiniški žemės ūkio nuostoliai Kalnų Karabache ir pačioje sostinėje. Prasidėjo badas. Karabachas buvo visiškai atskirtas nuo Armėnijos ir neturėjo su ja bendros sienos. Padėtis prastėjo ir dėl kuro transportui trūkumo, kadangi produktų pristatymas iš kitų miestelių į Stepanakertą buvo neįmanomas. Azerbaidžano milicijos ir karinės pajėgos faktiškai uždarė visas sausumos kelių arterijas. Taigi vienintelė užblokuotos armėnų tautos viltis liko oro ryšys su Armėnija. Chodžaly oro uosto kontrolės nustatymas ir buvo armėnų savisaugos pajėgų karinė-strateginė užduotis. Reikia atkreipti dėmesį, kad Chodžaly tuo metu jau garsėjo visai ne kaip taikus miestelis, o kaip Azerbaidžano OMON’o irštva. Strateginė Chodžaly klausimo pusė sukoncentravo aplink save azerbaidžaniečių pajėgas, nes jeigu armėnų savisaugos pajėgos užgrobs oro uostą, taigi ir Chodžaly, tada armėnai išsikovos sau gyvenimo kelią. Ir tai yra normalu – arba mirti blokadoje, arba imti Chodžaly. Kitų variantų nėra. Viso karo metu armėnai buvo aukomis, tuo labiau kad iš armėnų pusės karas buvo tėvyninės reikšmės. Tarptautinės pagalbos irgi nebuvo. Tai buvo asmeninio gyvenimo kainos klausimas. Būtent šia kaina buvo iškovota pergalė. Ar galima pavadinti genocidu skubotus karinius veiksmus miestelyje, kuris buvo aktyvių priešo karinių veiksmų žaizdras ir ta vieta, nuo kurios priklauso viso Karabacho gyventojų gyvenimai, nes tai vienintelis gyvenimo kelias? Azerbaidžanui interpretuojant viskas įmanoma. Dar prieš karinės operacijos pradžią Kalnų Karabacho savisaugos pajėgos 1992 metų vasario 25 dieną ne vieną kartą perspėjo atsakingus Azerbaidžano asmenis apie rengiamą operaciją. Derybos vyko oficialiai, ne per pasiuntinius, t. y. tarp Kalnų Karabacho Respublikos Parlamento pirmininko Artūro Mkrtčano ir Azerbaidžano Respublikos vadovo Ajazo Mutalibovo. Tas faktas, kad armėnų pusė iš anksto ir ne vieną kartą perspėjo apie Azerbaidžano kontroliuojamo oro uosto šturmą karinėmis pajėgomis ir suteikė gyventojams humanitarinį koridorių, veikiantį pagal Ženevos konvencijas nuo 1949 metų rugpjūčio 12 d., buvo pripažintas daugelio politikų, rajonų vadovų ir žurnalistų.

Štai keletas pavyzdžių. Ilmamas Mamedovas, tuometinis Chodžaly miestelio administracijos vadovas, neslėpė, kad gyventojams buvo pranešta apie rengiamą strateginės svarbos objekto ataką:

„…Vasario 24 d. Agdame esančiai Azerbaidžano valdžiai per radijo siųstuvą visiems perdavė informaciją, kad pagal turimus duomenis, kuriuos suteikė suimtas armėnų kovotojas, armėnai Sumgaite žuvusiųjų garbei sunaikins Chodžaly ir kad operacija jau yra paruošta. Mes prašėme, kad mums atsiųstų sraigtasparnius ir išskraidintų moteris, vaikus. Bet jokių veiksmų nebuvo imtasi. Vasario 25 d. apie 20.30…

– Atsiprašau, vasario 25 d. Chodžaly kiek žmonių buvo?

– Vasario25 d. Chodžaly buvo mažiausiai 3000 žmonių. Kiti buvo anksčiau išvežti į padalinius, daugiausia vaikai, moterys, ligoniai, senyvi žmonės. O dalis gyventojų vyrų, kadaise perėję į Agdamo pusę, negalėjo grįžti, nes nebuvo  sraigtasparnių.

– Aišku, vadinasi, jūs jau ankščiau pranešdavote apie armėnų pasiruošimus…

– Taip, aš pranešdavau, kad laukiama puolimo ir kad šią operaciją ilgai ruošė, ir kad tai buvo daroma Sumgaito įvykių garbei. Apie 20.30 vakaro iš 366-ojo Stepanakerto pulko karinė technika, o būtent tokios mašinos kaip BMP, BTR, BDM ir net tankai pradėjo supti Chodžaly iš visų pusių. Tai tęsėsi dvi valandas. Užėmė savo pozicijas. Jie nesiartino ir stovėjo 1–2 kilometrų atstumu. Naktį maždaug 22.30, galbūt klystu keliomis minutėmis, prasidėjo apšaudymas.

– Bet kodėl, matydami, kaip tie tankai, šarvuočiai apsupa jus, jūs nepradėjote šaudyti į tuos tankus?

– Mes tikėjomės laimėti sau keletą valandų, kad išsigelbėtume. Be to, manėme, kad nevyriška būtų palikti ir pabėgti iš Chodžaly, galvojome, kad galbūt tai yra provokacija ir mus norima išgąsdinti. Kai prasidėjo šaudymas, mes supratome, kad mus sunaikins. Apšaudymas prasidėjo vienu metu iš visų patrankų. Žemė drebėjo. Neįmanoma buvo judėti. Nežinau, kam reikėjo slėpti tiesą, kam naudinga slėpti realius įvykius, kurie vyksta? Kai mes išgirdome tą žinią… Tą žinią, kur buvo kalbama, kad Chodžaly dėl armėnų išpuolio žuvo 2 žmonės ir armėnai gavo atkirtį ir buvo nustumti, ir Chodžaly šiuo metu ginamas iš mūsų pusės, tuo metu jau buvo žuvę apie 1000 mūsų žmonių, daugiau nei 300 buvo paimti į nelaisvę, daugiau nei 200 žmonių buvo sužeisti, žmonės žūdavo ir mes būdami Agdame klausėme šių naujienų. Klausydamiesi naujienų, stebėjomės, kas teikia tokią informaciją?

– O po to likę žmonės galėjo išeiti iš Chodžaly? Noriu suprasti, ar armėnai gali dabar naudotis šiuo oro uostu?

– Taip, oro uostas šiuo metu yra armėnų rankose, tiesa, lėktuvai dar neskraido, bet sraigtasparniai jau nusileidžia. Tikrai. Chodžaly buvo toks strateginis taškas, kad jeigu mes galėtume išsaugoti Chodžaly, tai Karabacho neprarastume. Chodžaly buvo Karabacho nugaros smegenys, atramos taškas. Nes mes buvome tokioje vietoje, kur buvo oro uostas, geležinkelis, automagistralė. Štai toks mažas Chodžaly su 6–7 tūkst. žmonių stovėjo ant kelio į Askeraną, Agdamą ir t. t.“

Azerbaidžano valstybės vadovas A. Mutalibovas irgi žinojo apie koridorių. Po savo pirmojo atsistatydinimo 1992 metų balandį interviu Čekijos žurnalistei Danai Mazalovai jis prisipažino:

Ištrauka iš buvusio Azerbaidžano prezidento Ajazo Mutalibovo interviu čekų žurnalistei Danai Mazalovai („Nepriklausomas laikraštis“ („Независимая Газета“), Maskva, Nr. 64, 1992-04-02)

„– Ką jūs manote apie įvykius Chodžaly, po kurių jūs pasitraukėte iš pareigų? Chodžaliečių lavonai buvo rasti netoli Agdamo. Kažkas iš pradžių šovė į kojas, kad jie negalėtų nueiti toliau. Po to pasinaudojo kirviu, vasario 29 d. mano kolegos juos filmavo. Naujų filmavimų metu, kovo 2 d., tie patys lavonai jau buvo skalpuoti. Kažkoks keistas žaidimas…

– Kaip kalba tie chodžaliečiai, kurie išsigelbėjo, visa tai buvo organizuota tam, kad būtų pretekstas man atsistatydinti. Veikė kažkokia jėga, kad diskredituotų prezidentą. Nemanau, kad armėnai, labai tiksliai ir atsakingai veikiantys tokiose situacijose, galėtų leisti azerbaidžaniečiams gauti jų fašistinius veiksmus įrodančius dokumentus. Galima spėti, kad kažkas buvo suinteresuotas tuo, kad vėliau parodytų šiuos kadrus Aukščiausiosios Tarybos sesijoje ir viską suverstų mano personai.

Jeigu aš teigiu, kad tai yra Azerbaidžano opozicijos kaltė, jie gali sakyti, kad juos apkalbinėju. Bet bendras samprotavimų fonas tas, kad koridorių, kuriuo žmonės galėjo išeiti, armėnai visgi paliko. Kokia tada prasmė jiems šaudyti? Tuo labiau teritorijoje netoli Agdamo, kur tuo metu buvo pakankamai pajėgų, kad išeitų ir padėtų žmonėms. Arba tiesiog susitartų, kad taikūs gyventojai išvyksta. Tokia praktika buvo visą laiką.“

Tais pačiais 1992 metais žurnalas „Žiburėlis“ („Огонёк“) rašė:

„Chodžaly puolimas nebuvo netikėtas, apie tai, kad jis yra rengiamas, buvo gerai žinoma Baku. Žinojo ir apie Askerano koridorių, kurį suteikė armėnų pusė taikių gyventojų evakuacijai.“

Azerbaidžaniečių žurnalistas Einula Fatulajevas straipsnyje „Karabacho dienoraštis“ taip pat pabrėžė:

„Prieš keletą dienų iki puolimo armėnai nuolat per garsiakalbius perspėdavo Chodžaly gyventojus apie planuojamą operaciją, siūlydavo jiems palikti miestelį ir išeiti iš apsupties per humanitarinį koridorių palei Kar-Kar upę. Pasak pačių chodžaliečių, jie pasinaudojo koridoriumi, ir tikrai už koridoriaus esantys armėnų kariškiai į juos nešovė… Spėliojimai apie tai, kad armėnų koridoriaus nebuvo, neturi pagrindo. Koridorius tikrai buvo, kitaip visiškai apsupti ir izoliuoti nuo išorinio pasaulio chodžaliečiai niekaip nebūtų pajėgę praplėšti žiedo ir išeiti iš apsupties.“

Šita medžiaga buvo publikuota laikraštyje „Realusis Azerbaidžanas“ 2005 metais. Po dvejų metų, 2007 metais, žurnalistas Einula Fatulajevas buvo areštuotas ir jis iki šiol jau septintus metus yra kalėjime.

Chodžaly gyventojai tapo kovos už valdžią Azerbaidžane įkaitais. Reikėjo įmesti į mėsmalę savo tautą, kad apkaltintų valdžią, ir gudrybių keliu, paprastų piliečių gyvenimų kaina nuverstų seną vyriausybę ir valdytų šalį. Tai ir buvo padaryta. Tais pačiais 1992 metais už dvejų savaičių po įvykių Chodžaly A. Mutalibovą privertė atsistatydinti. Dar už trijų mėnesių, jau tų pačių metų birželį, į valdžią atėjo nacionalistas pantiurkistas Abulfazas Elčibėjus, kuris tik metus išbuvo valdžioje, taip ir nenusiplovęs kojų Sevano ežere, kaip jis to norėjo. Prasidėjo Alijevo epocha. Tiesą apie įvykius Chodžaly pasakojo ne tik tie, apie ką aš parašiau, bet ir dešimtys kitų liudininkų, politikos ir karo veikėjų. Galima pasiskaityti Tautinio fronto Agdamo skyriaus valdybos nario Rustamo Gadžijevo straipsnį laikraščio „Žinios“ („Известия“) 1992 metų balandžio mėnesio numeryje. Galima pasiskaityti buvusio Azerbaidžano parlamento vicepirmininko Tamerlano Karajevo straipsnį, kuriame jis pasakoja apie įvykius leidinyje „Veidrodis“ („Зеркало“) 1992 metų balandžio 4 d. Arba azerbaidžaniečių leidinyje „Muchalifat“ 1992 metų balandžio 22 d.

1992 metų birželį, mažiau nei po penkių mėnesių po vasario įvykių Chodžaly, taip ir nenustatytomis aplinkybėmis žuvo Čingizas Mustafajevas – vienintelis žurnalistas ir operatorius, filmavęs turkų meschetinų kūnus iki jų išniekinimo. Dar kovo mėnesį tai pačiai čekų žurnalistei Danai Mazalovai jis prisipažino, kad dabar bijo vaikščioti po Baku be neperšaunamos liemenės. Operatoriaus baimę sukėlė suvokimas, kad jis pats jau buvo potenciali grėsmė. Teoriškai Čingizas Mustafajevas galėjo prisipažinti, kad praėjus keletui dienų po savo pirmojo filmavimo jis grįžo į Agdamą, kur lavonai jau buvo išniekinti iki neatpažinimo, ir jų atsirasdavo vis daugiau.

Tokiu būdu visos vidaus politinės intrigos, kuriomis tada buvo kupinas Azerbaidžanas, visa šita negailestinga kova už valdžią, visi prisipažinimai ir paskesni neigimai, visos tos mįslingos liudininkų mirtys ir jų areštai, žodžiu, visa tai jau kalbėjo už save. Ir visa tai buvo pateikta kaip „armėnų įvykdytas Chodžaly genocidas“.

Ir pabaigai. Per visą savo ilgaamžę istoriją pasaulio bendruomenė nežino kitų tautų sunaikinimo, išskyrus armėnus, atvejų, ko nepasakysi apie tiurkus… o genai yra paveldimi.

Norėčiau paprašyti kiekvieną iš jūsų pagerbti žuvusiųjų taikių Chodžaly gyventojų, be kaltės nužudytų moterų, senelių ir vaikų, tapusių savo tautos valdžios aukomis, atminimą. Ten, danguje, jie žino tiesą, kas atėmė jų gyvenimus, kaip ir tie azerbaidžaniečiai, kurie papasakojo tiesą apie Chodžaly ir paslaptingai žuvo. Šviesus atminimas visoms nekaltoms Karabacho karo aukoms!

Autorius: Vadim Arutiunov

Šaltinis: http://antitopor.ru/

Į lietuvių kalbą vertė: Michailas Koroliovas