• Džulfa – sunaikintas šventųjų chačkarų miestas. I dalis

    Džulfa

    Miesto ir kapinyno atsiradimas ir raida

    Dabartinėje Nachičevanės autonominėje respublikoje kadaise gyvavo didelis armėnų amatininkų ir prekybininkų miestas Džulfa, garsėjęs savo kilimais ir kaip svarbus šilko kelio prekybos centras su savo karavansarajais (arm. karavantun – karavanų namai). Per savo daugiau kaip dviejų tūkstantmečių istoriją šalia Džulfos kaip savotiškas miesto gyventojų metraštis išaugo didžiulis mirusiųjų miestas, kapinynas su tūkstančiais unikalių antkapių. Būtent šiam dabar jau sunaikintam UNESCO paminklui bus skirtas šis straipsnis.

    Džulfos miestas buvo įkurtas paskutiniame dešimtmetyje prieš Kristaus gimimą ir, tolygiai augdamas, greitai tapo vienu iš armėnų prekybos, amatų ir kultūros centrų. Ankstyvųjų viduramžių pradžioje miestas vis dar minimas kaip nedidelė gyvenvietė, bet jau IX–XI a. pergyvenęs Sasanidų, o paskui ir arabų užkariavimus ir vėl suaktyvėjus prekybai miestas išaugo ir greitai tapo vienu iš žymiausių armėnų gyvenamųjų miestų tame regione.

    Iš Džulfos iškeliaujantys karavanai prekybiniu keliu jungė Kiniją ir Indiją su Konstantinopoliu ir Artimųjų Rytų miestais. Pirklių, amatininkų ir kilimų audėjų miestas laikui bėgant praturtėjo, pasipuošė bažnyčiomis ir visuomeninais pastatais, apsistatė gynybinėmis sienomis ir tvirtovėmis. Pradžioje įsikūręs tik kairiajame kalvotame Arakso upės krante miestas vėliau išaugo ir užėmė ir dešinįjį Arakso upės krantą dabartinėje Irano teritorijoje. Čia ir dabar yra išlikę nemažai šlovingą miesto istoriją menančių pastatų: karavansarajus, bažnyčia, kapinės, tilto ir kitų statinių griuvėsiai. Visi šie senovės paminklai išliko tik dėl to, kad, priešingai nei Azerbaidžano valdžia, Iranas neskelbė karo istorijai ir praeičiai ir negriovė to, ką pagailėjo laikas. Galbūt dėl šios priežasties ir dėl religinės tolerancijos Irane išliko ne vienas krikščioniškas armėnų architektūros paminklas – veikiančios bažnyčios, vienuolynai ir kapinės (apie tai bus kalbama kitoje straipsnio dalyje).

    Kaip dažnai būna, klestėjimo laikotarpius keitė negandų metai, ne išimtis buvo ir Džulfa, kuri, kaip ir visa viduramžių Armėnija, patyrė niokojančius užkariautojų antplūdžius. Arabai, turkai seldžiukai, mongolai, o galop ir persai per ilgus šimtmečius gviešėsi klestinčių šio krašto miestų, tarp jų ir Džulfos turtų. Visgi, priešingai nei kitų miestų, Džulfos gyventojai dėl savo verslumo greitai atstatydavo sugriautą miestą, atnaujindavo nutrauktus prekybinius ryšius ir miestas vėl klestėdavo.

    Kaip minėjau, jei būtų išlikusios senosios Džulfos miesto kapinės, jos galėtų pasitarnauti kaip miesto metraštis, atskleidžiantis miesto klestėjimo ir nuopuolio laikotarpius. Klestint miesto gyventojams, buvo statomi įmantrūs niekur kitur nesutinkami antkapiniai paminklai – chačkarai, kurių istorija siekia pagoniškosios Armėnijos laikus, kai buvo statomos stilizuotos stelos.

    Būtent senosiose Džulfos kapinėse buvo įamžinti visi šio grynai armėniško architektūros paminklo raidos etapai. Didžiuliame kapinyno plote buvo galima aptikti ir pagoniškų, ir ankstyvųjų krikščioniškų bei vėlesnių laikų chačkarų. Reikia pastebėti, kad armėnams priėmus krikščionybę senieji pagoniški paminklai buvo ne griaunami, bet papuošiami kryžiais, kuriuos vėlesnių laikų menininkai išraižydavo minkšto tufo akmens paminkluose.

    Didžioji tremtis ir galutinis Džulfos likimas

    Santykinės taikos ir klestėjimo laikotarpiu XVI a. viduryje, anot miestą aplankiusių keliautojų, Džulfoje gyveno iki 40 tūkstančių gyventojų, buvo septynios didelės bažnyčios, keletas koplyčių, šventųjų vietų ir visuomeninių pastatų. Šalia miesto veikė Šventojo Kristaus gelbėtojo vienuolynas, įkurtas dar IX a., o atnaujintas XIII a. pabaigoje.

    Deja, XVII a. pradžios įvykiai negrįžtamai pakeitė miesto raidą. 1603 m. karinio žygio pieš turkus metu miestą aplankė persų šachas Abasas. Miestiečiai ištaigingai sutiko šachą ir, anot amžininkų, apipylė dovanomis tiek Abasą, tiek jo svitą. Tačiau karui tęsiantis Abasas suprato, kad turkai gali užimti šį turtingą miestą prekybinių kelių sankirtoje, ir nusprendė tiek Džulfos miestui, tiek aplinkiniam kraštui pritaikyti išdegintos žemės taktiką. Džulfos miestiečiams šis šacho sprendimas reiškė tik viena – iškeldinimą su visu kilnojamu turtu iš miesto.

    Šacho atsiųsti kariai jėga iškeldino miestiečius ir išsiuntė juos į  tuometinę Persijos sostinę Isfahaną, kur buvo įkurtas priemiestis Naujoji Džulfa, išlikęs iki šiol. Kelyje dalis iškeldintųjų armėnų žuvo keldamiesi per Arakso upę arba tapo plėšikaujančių persų karių aukomis. Tuo tarpu ištuštėjęs miestas buvo apiplėštas ir padegtas atsitraukiančių karių.

    Iškeldinti gyventojai turėjo tapti asmeniniais šacho dvaro kilimų audėjais, juvelyrais, ginklininkais ir kitų amatų meistrais. Gudrusis šachas taip pat norėjo pasinaudoti armėnų pirklių iš Džulfos ryšiais tarptautinėje prekyboje tarp Vakarų Europos ir Tolimųjų Rytų. Iškeldintieji ne kartą bandė grįžti ir atkurti miestą, bet šachas buvo tvirtai nusprendęs ištrinti Džulfą iš žmonių atminties ir kas kartą pakartotinai iškeldindavo visus grįžtančius miestiečius.

    Nors XVII a. viduryje atrandami įrašai ant paminklinių akmenų ir įvairūs kiti šaltiniai patvirtina, kad miestas buvo iš naujo apgyvendintas, tačiau jis jau niekada nebesugrąžino ankstesnio statuso. Vėliau, jau XIX a., iš aplinkinių miestų ir Persijos grįžtantys armėnai kūrėsi Džulfos apylinkėse į rytus nuo istorinio sunaikinto miesto vietos, kur ir dabar yra miestas.

    Džulfa kurį laiką buvo pasienio miestu tarp Rusijos imperijos ir Persijos, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo bolševikams okupavus visas tris Užkaukazės valstybes miestas kartu su visu Nachičevanės anklavu buvo perduotas naujai sukurtai Azerbaidžano tarybinei respublikai. Toks pat likimas ištiko ir armėnų apgyvendintą Kalnų Karabacho sritį.

    Šaltinis: http://www.djulfa.com

    Autorius: David Arutiunian