Liuksemburgo parlamentas pripažino armėnų genocidą

Liuksemburgo vėliava

2015-05-06 / 21:36

“Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės parlamentas vienbalsiai pripažino rezoliuciją dėl armėnų genocido” – apie tai praneša Armėnijos Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Tigran Balayan Twitter tinklapio asmeniniame puslapyje.

Kiek anksčiau, artėjant armėnų genocido šimtosioms metinėms, genocido faktą pripažino Čilės ir Austrijos parlamentai bei Čekijos parlamento profilinis komitetas. Ši rezoliucija svarstoma ir Vokietijos Bundestage.

Išvertė: K.Albertyan

Šaltinis: http://armedia.am/rus/news/17663/parlament-lyuksemburga-priznal-genocid-armyan.html 

Armėnų genocidas – armėnų tautos genocidas, turkų vykdytas 1890–1923 metais.

Žuvusių armėnų skaičius – 2.5 milijonų.

Jau XIX a. pabaigoje sultanas Abdulhamidas II pradėjo armėnų skerdynes. Tam buvo panaudota religinę, šovinistinę panislamizmo ideologiją.

1915m., jaunaturkių partijos Centrinio komiteto posėdyje priimtas nutarimas „galutinai išspręsti armėnų klausimą“.

Armėnų genocidas, jaunaturkių valdžios pradėtas, vadinamas pirmuoju dvidešimto amžiaus genocidu.

1915 m. balandžio 24 d. Konstantinopolyje ( dabartinis Stambulas ) buvo suimta nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių armėnų politinių ir dvasinių lyderių, kurie netrukus buvo nužudyti.

1915 balandį, po intelektualų sunaikinimo, buvo pradėti masiniai armėnų perkėlimai, dalis jų buvo išsiųsti į naikinimo stovyklas, kur buvo laikomi saulės atokaitoje be vandens, palikti mirti nuo išsekimo, dalis iš jų buvo naikinama dujomis, vaikai nuodijami morfijaus injekcijomis. Dalis (apie milijoną ar daugiau) buvo ištremti į Siriją, kur daugelis mirė nuo išsekimo. Dauguma iš sugebėjusių išgyventi (apie milijoną) liko gyvi tik dėl to, kad įstengė pasiekti kitas valstybes.

1915 birželį Turkijos valstybė paskelbė oficialią armėnų sunaikinimo deklaraciją.

Tuomečiuose laikraščio „The New York Times“ straipsniuose žurnalistai jau rašė, kad „Mažojoje Azijoje vykdoma krikščionių naikinimo politika“.

JAV ambasadorius Osmanų imperijoje Henris Morganthau savo memuaruose rašė: „Kai turkų pareigūnai davė nurodymus dėl šių deportacijų, jie suteikė nurodymą pasiųsti į mirtį visą tautą – jie tai puikiai suprato ir pokalbiuose su manimi net nebandė slėpti šio fakto“.

Armėnų genocidas – vienas iš ryškiausių genocido neigimo pavyzdžių: net praėjus 90 metų, Turkijos vyriausybė neigia, kad tai buvo genocidas. Dabartinėje Turkijoje net priimtas įstatymas, pagal kurį „turkiškumo įžeidimas“, t.y. bet koks bandymas kelti armėnų tautos tragedijos klausimą, laikomas nusikaltimu.

„Armėnų genocidas … gyvas, kol Osmanų įpėdinė Turkija tęsia savo visiško neigimo politiką“, – sakoma Armėnijos prezidento Seržo.Sargsiano pareiškime, kuris buvo paskelbtas per 99-ąsias tų žudynių metines.

Šiuo metu oficialiai Armėnų genocidą pripažinę: Urugvajus, Prancūzija, Argentina, Austrija, Kanada, Graikija, Švedija, Belgija, Olandija, Slovakija, Lenkija, Velsas, Rusija, Italija, Vatikanas, Šveicarija, Venesuela, Libanas, Čilė, Kipras, Škotija, Bolivija, Liuksemburgas, 46 JAV valstijos.

Ispanijoje : Katalonija, Baskija, Balearų salos, Navara. Burjasot, Čirivelja, Betera, Manises, Mislata ( Valensijos bendruomenė ), Pinto ( Madrido benruomenė ).

Australijoje ( valstijos ): Naujasis Pietų Velsas, Pietų Australija.

Brazilijoje ( valstijos ): San Paulas, Seara, Parana.

Bulgarijoje: Sofija. ( sritys ): Plovdivo, Burgaso, Rusės, Stara Zagoros, Pazardžiko.

Europos Taryba, Nuolatinis Žmogaus Teisių Teismas, JT žmogaus teisių pakomisė, Europos Parlamentas, Antidefamacijos lyga, JT diskriminacijos prevencijos ir mažumų apsaugos pakomisė, Tarptautinė Genocido tyrinėjančių moksilinkų associacija, Tarptautinis pereinamojo laikotarpio teisingumo centras,  Pasaulio Bažnyčių Taryba.

Šveicarijoje, Slovakijoje, Graikijoje ir Kipre už armėnų genocido neigimą gresia baudžiamoji atsakomybė.

Lietuva oficialiai pripažino armėnų genocidą 2005 metais.