Papasakojo, ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Armėnijos

Giedrė Armalytė, www.DELFI.lt

2015 m. birželio 5 d. 00:12

– Jeigu stebėsite mūsų pasaulio ekonomikos vystymąsi ir ypatingai didelius technologinius pokyčius, vienareikšmiškai pastebėsite, kad jie visi kilę mokslo pagrindu. Vien tik primityvus žemos pridėtinės vertės sluoksnių vystymas yra absoliučiai išsisėmęs ir visa ateitis, be abejonės, priklauso technologiniams pokyčiams. Kalbu ir apie IT pokyčius, kurie atskleidžia bene didžiausias galimybes. Tai, kas anksčiau buvo neįmanoma, šiandien tampa kasdienybė. To neįmanoma padaryti vien verslo jėgomis. Šiandien kalbame apie tai, kad verslo ir mokslo partnerystė turėtų būti ne taškinė, epizodinė, o pastovi. Kodėl tai nevyksta taip, kaip norėtųsi? Esama daug priežasčių.

– Dėl mūsų inertiškumo, istorinės mokslo ir verslo skirties. Sovietiniais laikais mokslas iš centrinio Rusijos aparato gaudavo užduotis, Maskva organizavo ir gamybos apimtis ir kryptis. Tie bėgiai niekada arba labai retai suartėdavo. Žinant šiandieninį pasaulio vystymosi greitį ir technologijų svarbą tame vystymesi, rezultatai maksimizuojasi tada, kai mokslas veikia kartu su verslu. Lietuva dirba daug tam, kad sumažintų šį informacinį vakuumą. Robertas Dargis Robertas Dargis © DELFI (Š.Mažeikos nuotr.) Štai ir Birželio 15 d. kartu su Briuselyje reziduojančiu Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetu organizuojame konferenciją „Pramonės konkurencingumas: kaip reaguoti į inovacijų iššūkius?“. Tokių renginių reikia, nes neretai mūsų įmonės nežino šiandieninių darbų universitetuose ir institutuose. Neretai ir mokslas būna mažai susidūręs su verslo pasiekimais ir galimybėmis. Trūksta aktyvumo. Juk mokslas visada yra laipteliu aukščiau nei gamyboje esantys žmonės, kurie sprendžia skirtingus uždavinius. Gamyboje reikia ir žmones suvaldyti, ir žaliavas nupirkti, prekes parduoti ir panašiai – žmogus dažnai tokiuose darbuose paskęsta. Tuo tarpu mokslininkas skęsta kitokiose veiklose ir kartais pameta įdomųjį aspektą, kuris pritaikomas gyvenime. Tikiu, kad prireiks laiko, jog ta komunikacija būtų teisinga, tiek neaišku, kiek mes turime laiko. Žinau ne vieną įmonę, kuri turi savo gamybos programą ir turi galimybių plėstis, mato konkurenciją ir nori greičiau modernizuotis, įtraukti naujoves, tad kreipiasi ne į Lietuvos, o į užsienio mokslininkus – vokiečius, prancūzus. Tiesa, mūsų mokslininkas neturėtų apsiriboti vien Lietuvos verslu. Dažnai mokslininkų klausiu, kiek jie turi sutarčių su užsienio kompanijomis. Esame Europos Sąjungos vieningoje rinkoje, tad paslaugas galima tekti be ribų. Tačiau bendravimas su užsienio firmomis yra net mažesnis nei su Lietuvos. Galimybių yra per akis, tereikia jomis pasinaudoti.

– Yra mokslininkų, kurie teigia, kad mūsų šalies verslas nėra pakankamai galingas, jis vis dar pradinėje vystymosi stadijoje ir jam nereikia mokslo paslaugų. Tai irgi yra iš dalies tiesa. Didžioji pramonė sugriuvo. Tai, kad išliko „Achema“, „Mažeikių nafta“ ar kitos yra išimtis, o ne taisyklė. Buvo ir Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ar Panevėžy kompanijų, kurioms mokslo pasiekimai tikrai praverstų, tačiau šių įmonių tiesiog nebėra – jos bankrutavusios. Pramonė, kuri dabar vystosi sėkmingai, dažnai buvo vystoma nuo idėjos, o ne nuo turimų didelių technologinių pajėgumų, turimų rinkų.

– Teisinga pastaba. Tačiau vaikas iškart nepasidaro išmintingas žmogus. Jei šiandien kalbame apie vakarietišką, stiprų verslą, jo šaknys neretai glūdi XIX a. Nemažai tų verslų iškilo po industrinės revoliucijos, kai atsirado garo mašinos, kai prasidėjo didmeninė, masinė gamyba, prasidėjo transporto vystymasis ir t.t. Tą supratimą reikia vertinti ne vien staklių skaičiumi skaičiumi ar konvejerių ilgiu. Keičiasi ir mentalitetas, anksčiau suvokiama, kad be mokslo nepadarysi žingsnio į priekį. Seniausiam Lietuvos verslui nėra 25 metų. Mentalinis, gamybos vystymasis vyksta šuoliais, tačiau tam tikrų evoliucijos etapų negali peršokti. Tad į šią kritiką siūlyčiau žiūrėti pozityviai – einame tinkama linkme. Tiek vienoje, tiek kitoje stovykloje yra, ką keisti. Juk rastume ir mokslininkų, kurie dideliu kūrybiškumu nepasižymi, o tik galvoja, kaip dar kelis metus pragyventi, dažnu atveju iki pensijos.

– Daugiau tokio tipo sprendimų priima įmonių vadovai, kurie labiau įtraukti į platų paveikslą, ateities planavimą. Lygiai taip pat ir moksle. Tiesa, jei ir turime gerų mokslininkų, nelabai išvystyta pardavimų dalis. Jis geba sukurti produktą, bet nežino, kur būtų galima jį pritaikyti, kaip jį paversti masiniu produktu. Juk Vakaruose yra daug pavyzdžių, kai vienas žmogus sukuria unikalų dalyką, o visiškai kitas sugeba įžvelgti, kaip toks daiktas pasitarnautų kasdieniuose darbuose ir taip tampa, pavyzdžiui, visiškai naujos verslo šakos kūrėju.

– Tikrai, taip. ES parama gali sumažinti išlaidas, pavyzdžiui, gaminant tam tikrų produktų prototipus, kurie yra brangus malonumas. Kuo daugiau pagaminsime ir parduosime, tuo daugiau mokesčių nuguls mūsų šalyje, tad ir valstybė turėtų būti suinteresuota tuo. Juolab, Europos Sąjunga yra nubrėžusi bendrą Europos konkurencingumo projekciją. Kiekviena valstybė turi savo specifiką ir čia sukurtas produktas gali būti konkurencingas tiek lokaliu, tiek europiniu lygiu. Blogiausia yra tai, kad kartais mums pritrūksta idėjų ir pradedame finansuoti paprastus dalykus, kuriuos suprantame. Kad ir betoną. Tada dažnu atveju pinigai, kurie yra skirti kūrybingumui, produkto vystymui, nukeliauja į saugias, mums labiau suprantamas sritis – atsiranda nauji pastatai, nauji keliai. Tai nėra blogai, tačiau pridėtinė vertė galėtų būti didesnė. Kūryba, idėjos yra ateitis, kuri trauks valstybę į priekį. Ką padarysi, toks mūsų vystymosi etapas.

– Apie tai turėtume kalbėti daugiau. Jauniesiems doktorantūros studentams pasiūlyčiau daugiau domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje. Man buvo labai įdomus sunkiai besiverčiančios Armėnijos pavyzdys, kuris, beje, galėtų būti pavyzdys ir Lietuvai. Privačios iniciatyvos pagrindu Jerevane pastatytas „Tuma“ centras. Statinio autorius – armėnų kilmės amerikietis, kuris iš valstybės gavo sklypą, jame pastatė kelių aukštų pastatą, kurio pirmi aukštai skirti jaunimui, o likę palikti nuomai. Visus nuomos pinigus jis nededa į kišenę, tačiau atiduoda juos pirmų dviejų aukštų poreikių eksploatacijai. O ten – naujausios kompiuterių klasės, kuriose dirba vaikai nuo 12–os metų, atskiros klasės robotizacijai. Pats buvau ten ir mačiau, kokius robotus konstruoja ten besimokantys vaikai. Per metus armėnai tame centre apmoko apie 5 tūkst. vaikų. Ten skatinami kūrybiniai, muzikiniai, moksliniai gebėjimai ir vaikai ten vyksta iš visos šalies. Kelis metus ten pasimokę jaunuoliai susipažįsta su šiuolaikiniais poreikiais ir supranta, kuo kvėpuoja dabartinis pasaulis. Todėl ir nereikėtų stebinti, kodėl armėnų vaikai skina laurus įvairiose olimpiadose. Mes turėtume pasimokyti iš gerųjų pavyzdžių ir grįžti prie lavinimo. Neseniai skaičiau Šilerio straipsnį, kuriame jis sakė, jog mums reikia mokytis, kaip reikės gyventi su priekin einančiomis technologijomis. Kol technologijos už mus dirbs juodą darbą, mes turėsime sugalvoti, ką veikti, turėsime kurti naujus produktus, kurių rinkoje šiandien dar nėra. Šalių konkurencijoje laimės ta šalis, kuri labiausiai pasiruošusi savo žmogiškaisiais resursais.

Šaltinis:  http://www.delfi.lt/projektai/archive/papasakojo-ko-lietuva-galetu-pasimokyti-is-armenijos.d?id=68157850