• Siekdama „pritraukti“ daugiau dalyvių į propagandinį renginį, Azerbaidžano ambasada manipuliavo Lietuvos Seimo įtaka.

    Mes labai susirūpinome sužinoję, kad Azerbaidžano Respublikos ambasada išsiuntinėjo kvietimus diplomatiniams korpusams ir Lietuvos politikams į koncertą, skirtą „25-osioms Chodžaly genocido metinėms“, kuris numatytas vasario 20 d. Vilniaus Rotušėje.

    Kvietimai į šį renginį buvo išsiųsti Seimo Azerbaidžano ir Lietuvos tarpparlamentinės draugystės grupės vardu, naudojant Lietuvos Seimo logotipą. Mes nusiuntėme Seimui paklausimą, kuriame paprašėme paaiškinti, bei susisiekėme su keliais minėtai grupei priklausančiais Seimo nariais. Paaiškinimo raštu dar negavome, tačiau iš pokalbio supratome, kad grupės nariai visiškai nežinojo, kad kvietimas buvo išsiųstas jų vardu. Be to (ir tai verčia dar labiau nerimauti dėl Azerbaidžano ambasados elgesio), atrodo, kad Seimas nėra suteikęs leidimo šio renginio atveju naudoti savo logotipą. Taigi, siekiant pritraukti daugiau žmonių į renginį, kuris savaime yra istorijos klastojimas, nors tragedija iš tiesų įvyko 1992 m., pasitelkiamos klastotės ir iškraipymai.

    Mūsų susirūpinimas pirmiausia kyla ne dėl to, kaip Azerbaidžanas aiškina istoriją, o todėl, kad jis bando įtraukti Lietuvos politikus ir diplomatinį korpusą į šį vienašališką ir visiškai iškraipytą kai kurių Kalnų Karabacho konflikto epizodų pristatymą.

    Yra gana įprasta praktika, kad kai kurios valstybės bando savaip interpretuoti savo neseną istoriją, akcentuodamos arba ignoruodamos kitus tos įvykių grandinės faktus. Tačiau visiškai nepriimtina, kai yra skleidžiamos klastotės ir jomis pagrįstas istorijos aiškinimas. Chodžaly tragedija, kurią Azerbaidžanas oficialiai tvirtina buvus „genocidu“, ir siekdamas pateikti savą, net jei ir pramanytą, „genocido“ versiją tarptautinei bendruomenei, tam skiria didžiulius pinigus, yra būtent toks atvejis. Nėra nė vieno genocido tyrimų srities mokslininko, kuris Chodžaly įvykius laikytų genocidu, kadangi vartojant tokią terminiją, reikėtų aiškiai apibrėžti tikslą, mastą, kaltininką ir aukas. Tačiau šiuo atveju taip nėra.

    Per visą Kalnų Karabacho konfliktą ginkluotos grupuotės ne kartą puldinėjo civilius gyventojus, o kai kuriais atvejais yra surengusios ir pogromus bei skerdynes. Iš geriausiai žinomų įvykių būtų galima paminėti visišką armėnų tautybės civilių gyventojų sunaikinimą Maragos kaime (Kalnų Karabachas), etninius armėnų valymus Azerbaidžano SSR sudėtyje esančioje Nachičevanės autonominėje respublikoje, pogromą ir armėnų skerdynes Sumgaite (1988 m. vasario 26-29 d.), Kirovobade (1988 m. lapkričio 21-27 d.) ir Baku (1990 m. sausio 13-19 d.), civilių gyventojų žudynes Stepanakerte, kurios vykdytos apšaudant miestą iš Šušoje ir Chodžaly dislokuotų ugnies sistemų „Grad“. 2016 m. Azerbaidžano agresija Karabache ir barbariškas civilių gyventojų (įskaitant senukus ir vaikus) nužudymas bei galvų kapojimas belaisviams arba žuvusiems armėnų kariams yra liūdnas nuožmios masinės neapykantos, kuri Azerbaidžane inicijuojama ir skatinama aukščiausiu lygmeniu, tęsinio patvirtinimas.

    Klausimo esmė yra ne tai, ar Chodžaly įvykiai gyventojams buvo tragedija, o tai, kas iš tikrųjų ten įvyko, ir kas atsakingas už šią tragediją.

    Įpusėjus Karabacho konfliktui, 1992 m. blokados kamuojama Kalnų Karabacho sostinė Stepanakertas kasdien buvo nepaliaujamai apšaudoma artilerija iš netoliese įtvirtintų Azerbaidžano kariškių ugnies pozicijų. Viena iš tokių pozicijų buvo Chodžaly kaimas, esantis šalia vienintelio regione oro uosto, galinčio sujungti Karabachą su išoriniu pasauliu. Vienintelis būdas, kuriuo Karabacho armėnų kariškiai galėjo pralaužti blokadą ir išgelbėti gyventojus nuo artilerijos ugnies, šalčio ir bado, kurį, siekdamas sunaikinti Kalnų Karabacho gyventojus, primetė Azerbaidžanas, buvo Chodžaly kaimo užėmimas.

    Kaimo valdžiai bei gyventojams buvo pranešta ir apie prasidėsiantį puolimą, ir apie humanitarinį koridorių, kuriuo gyventojai gali nekliudomai išeiti Azerbaidžano kariškių kontroliuojamo Agdamo kryptimi. Gyventojai, kurie naudojosi minėtu humanitariniu koridoriumi, turėjo galimybę pasiekti Azerbaidžano pozicijas. Ta gyventojų dalis, kuri liko kaime, per karinius veiksmus irgi smarkiai nenukentėjo: iš pradžių juos apsaugojo Karabacho armėnų kariškiai, o vėliau jie buvo saugiai evakuoti. Civilių gyventojų žudynės įvyko ne Chodžaly ir jo apylinkėse, o Agdamo priemiesčiuose – teritorijoje, kurią kontroliavo ne Karabacho armėnų kariškiai, o Azerbaidžano ginkluotos grupuotės.

    Pats Azerbaidžano Prezidentas Ayaz Mutalibov abejojo tvirtinimų, kad dėl šios tragedijos kalti armėnai, pagrįstumu:

    „… vis dėlto koridorių,  kuriuo žmonės galėjo ištrūkti, paliko armėnai. Taigi, kodėl jie turėjo atidengti ugnį? Ypač Agdamo apylinkėse, kur tuo metu buvo pakankamai pajėgų, galėjusių pagelbėti žmonėms.“ (Ayaz Mutalibov, tuometinis Azerbaidžano Respublikos Prezidentas, „Nezavisimaya Gazeta“, 1992-04-02).

    „Patys Chodžaly gyventojai atkakliai tvirtina, kad jie naudojosi tuo koridoriumi ir kad kitame koridoriaus gale buvę armėnų kariškiai neatidengė ugnies. Kai kurie Azerbaidžano liaudies fronto kariai kelis Chodžaly gyventojus evakavo Nachičevaniko kaimo kryptimi, ir aš niekaip nesuprantu kodėl, nes tuo metu jį kontroliavo Armėnijos Askerano batalionas. Kitus artilerijos ugnis užklupo Agdamo apylinkėse.“ (Eynulla Fatullayev, Azerbaidžano žurnalistas, laikraštis „Realny Azerbaijan“, 2005 m. balandžio mėn.)

    Tokių Azerbaidžano atstovų bei kitų valstybių įrodymų pakanka padaryti išvadą, kad Chodžaly gyventojai tapo Baku valdžios struktūrų kovos aukomis ir yra naudojami propagandos tikslais.

    Jei jums būtų įdomu daugiau sužinoti apie Agdamo žudynes, prašome peržiūrėti pridedamą bukletą ir apsilankyti interneto svetainėje http://xocali.net

    Niekas negali pateisinti mėginimų pasinaudoti tragedija propagandos tikslais, o ypač – už ją atsakinga šalis.

    Mes kreipiamės į jus prašydami nesileisti įpainiojamiems į Azerbaidžano vykdomą istorijos iškraipymą. Pramanytas aukos vaidmuo ir armėnų dehumanizavimas, kuris šiuo metu propaguojamas Azerbaidžane, nėra priemonės, galinčios padėti taikiai išspręsti Kalnų Karabacho problemą. Visos mūsų pastangos ir ištekliai turėtų būti nukreipti užtikrinti tvarią taiką, o ne propagandos būdu kurstyti neapykantą.

    Daugiau apie Agdamo žudynes ir kitus Azerbaidžano nusikaltimus Karabacho konflikto metais skaitykite būsimuose mūsų straipsniuose.