• Armėnijos ambasadorius Lietuvoje: įšaldyti posovietiniai konfliktai greit neišsispręs

    Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigran Mkrtchyan

    Armėnijos ambasadorius Lietuvai Tigranas Mkrtchyanas netiki, kad greit išsispręs įšaldyti posovietinės erdvės konfliktai Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje, taip pat įsisenėjęs karas tarp Armėnijos bei Azerbaidžano dėl Kalnų Karabacho. Savo iniciatyva su žurnalistu susisiekęs ambasadorius teigė norintis atsakyti į oponentų mintis santykių su Azerbaidžanu tema.

    Pone Ambasadoriau, politinė informacija apie Armėniją Lietuvos žiniasklaidoje yra gana fragmentiška ir daugiausia siejama su Kalnų Karabacho konfliktu. Yra netgi įvykęs skandalas, kai kažkas paviešino dviejų Lietuvos diplomatų pokalbį internete. Kada ir kaip tai galėtų pasikeisti?

    Lietuvos žiniasklaida dažnai pristato armėnų kultūrą ir istoriją, kaip ir Lietuvos armėnų bendruomenės gyvenimą. Taigi nepasakyčiau, kad konfliktas tarp Azerbaidžano ir Artsakho (taip oficialusis Jerevanas vadina Kalnų Karabachą, – red. past.) yra pagrindinė Lietuvos žiniasklaidos tema.

    Derybos dėl Kalnų Karabacho konflikto vyksta pagal tarptautinės bendruomenės patvirtintą formatą – ESBO Minsko grupei bendrai vadovauja JAV, Prancūzija ir Rusija. Derybų vadovai ne kartą pateikė sprendimų siūlymų. Nuo 2009 metų Didžiojo aštuoneto viršūnių susitikimo L’Aquila mieste (Pietų Italija, – red. past.) bent penkis kartus derybas vedančių valstybių vadovai pateikė siūlymų dėl konkrečių Kalnų Karabacho konflikto sprendimo žingsnių. Po kiekvieno pareiškimo Armėnijos pusė išreiškė pasiryžimą judėti pirmyn sprendžiant konfliktą pagal pateiktus pasiūlymus. Azerbaidžanas su šiais siūlymais nesutiko. Maža to, Azerbaidžano išpuoliai ir provokacijos ties kontakto linija, tarp Azerbaidžano ir  Artsakho, jau tapo rutina. Praėjusiais metais Azerbaidžanas netgi surengė plataus masto agresiją prieš Artsakhą. Iš anksto planuotas blizkriegas žlugo, nusinešdamas šimtus gyvybių iš abiejų pusių.

    Prieš kurį laiką ESBO paskelbė uždaranti savo biurą Jerevane. Kodėl dabar?

    Kaip turėjote pastebėti, keletas tarptautinių organizacijų paskelbė pranešimus bei ataskaitas apie tai, kad Azerbaidžane įtvirtintas autoritarizmas. Ir Lietuvoje apie tai žiniasklaida dažnai rašo. ESBO siekia stiprinti taiką, stabilumą ir demokratiją savo aprėpiamoje teritorijoje. Panašu, kad Azerbaidžano pareigūnai nebuvo patenkinti ESBO veikla jų teritorijoje ir nesutiko pratęsti 2015 metų mandato. Maža to, prisidengdamas abejonėmis dėl vieno humanitarinio projekto, kurį įgyvendino biuras, Azerbaidžanas pasinaudojo konsensuso principu, kuris taikomas ESBO priimant sprendimus. Priešingai visų kitų narių nusistatymui pratęsti ESBO biuro veiklą Jerevane, buvo pasinaudota veto teise, kurią turi visi ESBO nariai. Kai kurie tarptautinės bendrijos nariai, matydami konstruktyvią Armėnijos poziciją šiuo klausimu, griežtai paprieštaravo destruktyviai Baku laikysenai, kuri sąlygojo vienintelės visavertės ESBO misijos Pietų Kaukaze uždarymą. Tai negali būti susiję su Kalnų Karabacho tema, nes ESBO biuras Jerevane nebuvo susijęs su konflikto reikalais, ką patvirtino ir ESBO vadovybės Vokietijoje bei Austrijoje. Azerbaidžano lyderiai užsimojo nerealiai misijai – izoliuoti Armėniją – ir patys lieka izoliuoti. Kaip galima izoliuoti naciją, kuri yra išties globali?

    Jei prisiminsime konflikto pradžią, turbūt aišku, kad jį provokavo ir kurstė Kremlius? Abi pusės gavo ginklų, kurie paprastai nereikalingi policijai. Tai buvo sovietinės armijos instrumentai.

    Armėnų masines žudynes organizavo sovietinio Azerbaidžano elitas. Tai dokumentuota ir patikrinta. Vėlyvas Sovietų armijos įžengimas į Baku 1990 metų sausį, idant būtų sustabdytos armenų skerdynės, šiandien Azerbaidžano pristatomas kaip mėginimas užgniaužti kovą dėl nepriklausomybės. Tai yra absoliučiai iškreiptas įvykių vaizdas. Pastebėtina, kad tarptautinė žiniasklaida, kaip antai New York Times, detaliai nušvietė barbariškas armėnų žudynes. Kaip minėjau, konfliktas prasidėjo vos tik Azerbaidžanas atsirado pasaulio politiniame žemėlapyje – 1918 metais – ir iškart ėmė gvieštis istorinių armėnų teritorijų. 1988-aisiais konfliktas įsižiebė vėl, kai mėginimas taikai ištaisyti istorinę klaidą, sukurtą diktatoriaus, atsitrenkė į Baku brutalumą ir įvairių formų genocido atsakus. Mes negalėjome susitaikyti ir nesitaikstysime su dar vienu genocidu. Kiekvienas tai puikiai supranta. Vienas diktatorius nurodė aneksuoti Artsakhą ir prijungti prie Azerbaidžano. Dabar kitas diktatorius planuoja įtvirtinti tai jėga. Tiesa, kad ankstyvojoje konflikto stadijoje –1991 metų balandį–rugpjūtį – vadinamoji Žiedo operacija (Operation Ring, – angliškai) prasidėjo Karabacho šiaurės rytinėse teritorijose, kai sovietinė armija išvien su Azerbaidžano pajėgomis ėmė deportuoti 24 armėnų kaimus. Tai išties labai neigiamai paveikė tolesnį konflikto reguliavimą. Kitą mėnesį sukaks 25 metai, kai buvo okupuota Shahumiano gyvenvietė Martakerto apskrityje, kur vyko masinės žiaurios žudynės. Azerbaidžano pajėgos įžengė į Stepanakertą – Kalnų Karabacho sostinę – kėsinosi sunaikinti patį Kalnų Karabachą. Tai praeitis, tačiau dalį okupuotos teritorijos tebekontroliuoja Azerbaidžanas. 2016 metais Azerbaidžano vykdytos agresijos prieš Kalnų Karabachą metu įvykdyti žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai įrodė, kad niekas Azerbaidžano valdose nesikeičia. Tai tik dar kartą patvirtina, jog Kalnų Karabacho žmonių aspiracijos į apsisprendimo teisę buvo teisingos. Jos ir šiandien išlieka aktualios.

    Šių dienų situacija tarp šalių šiek tiek primena Didžiojo karo realijas: daug žmonių sėdi apkasuose, ir tiek. Azerbaidžano diplomatinės pozicijos remiasi keturiomis JTO Saugumo tarybos rezoliucijomis, kurios priimtos 1994 metais. Armėnija, pagal jas, turi išvesti pajėgas iš okupuotų teritorijų ir problemos bus išsispręs. Ką jūs į tai?

    Visas keturias rezoliucijas pažeidė Azerbaidžanas. Pirminis rezoliucijų reikalavimas buvo paliaubos ir visiškas karo veiksmų nutraukimas. Tai pažeidė būtent Azerbaidžanas. JTO ST vėliau liovėsi priiminėjusi rezoliucijas dėl Kalnų Karabacho, nes jų pažeidinėjimai, sprendimų nepaisymas, autoriteto griovimas darė tas rezoliucijas niekines.

    Beje, aš nesutinku, kas JTO ST rezoliucijos yra Azerbaidžano pozicijų pagrindas. Rezoliucijose yra daug dalykų, kurių Baku nepaiso, ignoruoja. Rezoliucijose pripažįstama, kad konflikto šalimi laikytini Kalnų Karabache gyveną armėnai. Azerbaidžanas su jais derėtis atsisako. Rezoliucijose Armėnija tiesiog raginama paveikti Kalnų Karabacho armėnus ir skatinti juos derėtis. Rezoliucijose raginama atverti visas įmanomas komunikacijų formas. Azerbaidžanas laiko uždaręs visus transporto kanalus su Armėnija ar per ją.

    JTO pripažįsta vienintelį sprendimo būdą – taikias derybas. Daugumoje atvejų JTO ST remia ESBO Minsko proceso formatą. Azerbaidžanas daro viską, kad žlugdytų derybas.

    ESBO vadovai yra pabrėžę, kad galutinis teisinis Kalnų Karabacho teritorijos statusas bus nustatytas paisant teisėtai išreikšto šios teritorijos gyventojų žmonių apsisprendimo. Kai tik Azerbaidžanas supras šią tarptautinės bendruomenės paremtą poziciją – išsispręs konfliktas.

    Mes kalbame ne tik apie Kalnų Karabachą, bet ir apie 20 procentų okupuotos Azerbaidžano teritorijos (apie tai primins kiekvienas azerbaidžanietis). Kodėl negrąžinus? Gal tai padėtų išspręsti konfliktą?

    Manau, esama nesusipratimo dėl skaičių. Karabacho armėnai išvadavo teritorijų, nepriklausančių pačiai Kalnų Karabacho sričiai (Nagorno-Karabakh Autonomous Oblast), reikalingų užtikrinti savo saugumą.  Dalis šios teritorijos yra okupuotos Azerbaidžano. Ir norėčiau priminti, kad derybų vedėjai nurodo išvesti pajėgas iš ten, o Azerbaidžanas atsisako.

    Negalima pamiršti ir istorinės armėnų teritorijos aneksijos bei etninio valymo Nachičevanėje, vykdyto sovietmečiu.

    Kaip galėtų, jei galėtų spręstis šimtų tūkstančių karo pabėgėlių problemos?

    Armėnų iš Azerbaidžano pabėgo apie 400 000. Tai pabėgėliai ir iš tų teritorijų, kurias laiko okupavęs Azerbaidžanas. Yra ir priverstinai perkeltų žmonių šalies viduje – Kalnų Karabache, atitraukiant juos nuo susikirtimo linijos, kur jiems grėstų pavojus. Manau, pagrindinis principas yra nuostata, kad visi pabėgėliai turi teisę grįžti į gimtąsias vietas.

    Abi šalys kaltina viena kitą karo nusikaltimais. Ar Armėnija sutiktų su nepriklausomais tyrimais ir tarptautiniais teismais?

    Jei pradėsime nuo pradžių, tai konfliktai Sumgayte, Baku, Kirovobade, kurie vyko apie 1988–1990 metus, turi būti ištirti. Jei mes kalbėsime apie pastaruosius įvykius 2016-aisiais, tai buvo karo nusikaltimai. Kelias dienas truko vieši karo nusikaltimai, kuriuos stebėjo tarptautinė bendruomenė, o atliko Azerbaidžano kariuomenė. Artsakho ombudsmenas parengė išsamią ataskaitą, kurioje rodoma, kaip pjaunamos galvos ir niekinami armėnų karių, pagyvenusių žmonių lavonai. Tie, kurie kaltinami tai darę, juokėsi. Jie yra laikomi didvyriais. Pagerbti Azerbaidžano prezidento. Pagrindinis žudikas Ramilis Safarovas, kuris nukirto galvas miegantiems armėnų kariams Bukarešte, vėliau Vengrijos išduotas Azerbaidžanui, buvo sutiktas Baku kaip didvyris. Kai Azerbaidžane plojama žudikams ir jie pristatomi kaip didvyriai, sunku tikėti, kad ši šalis yra pasirengusi spręsti konfliktą ir daryti su juo susijusias išvadas. Be to, dar prisimenu Maragha žudynes. Kaimas buvo visiškai sulygintas su žeme ir daugiau nei 100 civilių žiauriai nužudyta 1992 metais. Nebuvo tarptautinių tinkamų sprendimų. Armėnai su azerbaidžaniečiais taip nesieelgė.

    Armėnijos ir Azerbaidžano delegacijos sugebėjo susimušti Maskvoje, kai vyko Antrojo pasaulinio karo minėjimas, vos tik buvo užsiminta apie Karabacho temą. Koks jūsų komentaras apie šį incidentą?

    Incidentas prasidėjo azerbaidžaniečiams pamačius Artsakho vėliavą. Tai yra ilgamečio armėnofobijos Azerbaidžane kurstymo rezultatas. Jei žmonės negali pakęsti Artsakho vėliavos, galite suprasti, kad jie nekenčia ir Artsakhe gyvenančių žmonių, jų teisės į politinį ir socialinį pasirinkimą bei istorinę tėvynę. ESBO vadovų grupė ragina konflikto šalis siekti taikos, o ne kariauti. Azerbaidžane aš nepastebiu menkiausių ketinimų siekti taikos.

    Ką manote apie Lietuvos diplomatinę poziciją Karabacho konflikto klausimu?

    Lietuva, kiek aš pastebėjau, remia taikų sureguliavimą pagal ESBO Minsko grupės formatą. Tokia pat yra ir Europos Sąjungos, ir vadovų pozicija.

    Ar jūs asmeniškai manote, kad konfliktas Kalnų Karabache ir kiti posovietinės erdvės įšaldyti konfliktai spręsis?

    Asmeniškai aš netikiu, kad šie konfliktai spręsis greitai.

    P. S. Ambasadorius neatsakė į raštu užduotą klausimą, ką oficialusis Jerevanas mano apie Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją.

    Autorius: Tomas Čyvas

    Paskelbta Bernardinai.lt

    Šaltinis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-06-29-armenijos-ambasadorius-lietuvoje-isaldyti-posovietiniai-konfliktai-greit-neissispres/161179