• Paroda skirta 30-tosioms Sumgaito žudynių metinėms

    Balandžio 4 dieną Genocido aukų muziejuje Vilniuje oficialios ceremonijos metu buvo atidaryta paroda skirta 30-tosioms Sumgaito žudynių metinėms paminėti. Žemiau pateikiame ambasadoriaus sakytos kalbos lietuvišką tekstą.

    „Gerbiami susirinkusieji, svečiai, ponios ir ponai,

    Šiandien Lietuvos genocido aukų muziejuje mes pristatome parodą ,,Sumgaitas 30”, kuri sudaryta iš keturių dalių. Pirmojoje susipažinsite su 1988 metų vasario pabaigoje Azerbaidžano Sumgaito mieste vykusių amėnų pogromų priešistore. Antroje dalyje yra pristatyti dalies aukų mirties liudijimai. Trečioje ir ketvirtoje parodos dalyse matysite žymių žmonių ir tarptautinės žiniasklaidos reakcijas į šiuos įvykius.

    Šios parodos medžiaga yra gauta iš kelių šaltinių. Viena dokumentų dalis paimta iš Armėnijos nacionalinio archyvo, už tai dėkojame archyvo direktoriui Amatuni Virabyanui už pagalbą. Šie duomenys taip pat saugomi naujame Lietuvos archyve, iš kurio mes taip pat pasisėmėme informacijos. Dauguma archyvinės medžiagos yra pateikta adresu http://karabakhrecords.info/ ir esame dėkingi Marinai Grigoryan už pagalbą organizuojant parodą. Kartu su šia paroda taip pat yra rodomas Marinos Grigorjan dokumentinis filmas, pavadinimu ,,Eilinis genocidas”, kuris puikiai apibendrina prieš 30 metų įvykusią tragediją.

    Ši paroda yra unikali, nes pirmą kartą šios medžiagos yra surinktos į bendrą visumą. Esu be galo dėkingas Kristinai Albertyan už šios parodos medžiagos surinkimą ir išvertimą. Parodoje tekstai pateikti rusų, anglų ir lietuvių kalbomis.

    Sumgaito 1988 metų įvykiai, t.y. armėnų persekiojimai pramoniniame mieste, kuriame gyveno 17 tūkstančių armėnų, neturėjo precendento Sovietų Sąjungos istorijoje. Tai buvo nematyto laukinio žiaurumo ir neapykantos išraiška, kruopščiai suorganizuota ir paremta sovietų Azerbaidžano valdžios.

    Neabejotinai Sumgaitų pogromai buvo žiaurus sovietų Azerbaidžano atsakas į absoliučiai teisėtą Kalnų Karabacho valdžios institucijų reikalavimą peržiūrėti 1921 m. deklaraciją, pagal kurią Kalnų Karabachas atiteko Azerbaidžanui. Yra žinoma, jog šį sprendimą priėmė Stalinas, taip pat žinoma, kad sprendimas buvo priimtas neteisėtu keliu. Nenuostabu, jog visos Sumgaito pogromų aukos buvo kilusios iš būtent Kalnų Karabacho. Tai įrodo jų mirčių liudijimai, dalį kurių matome šiandien parodoje.

    Oficialiai sovietų valdžia patvirtino, jog buvo apie trys dešimtys žuvusiųjų ir daugybė sužeistųjų. Visi nukentėjusieji be išimties buvo neapsakomai kankinimi priešais dešimtis azerbaidžaniečių, kurie jei ir ne dalyvavo skerdynėse, tai noriai jas skatino. Barbariškai nužudytos Lolos Avagyan tėvas turėjo apeiti tris morgus – Sumgaite, Baku ir Mardakayane bei apžiūrėti virš 100 mirusiųjų, kad atpažintų savo dukros lavoną, kol galų gale rado jos sunkiai atpažįstamą kūną Mardakayane. Ten ji buvo pažymėta 71 numeriu.

    Tarptautinė bendruomenė buvo šokiruota šiuo žvėriškumu, ir neatsitiktinai daugelis įtakingiausių intelektualų palygino Sumgaito žudynes su 1915 m. armėnų genocidu. Neatsitiktinai filmas, kuris yra rodomas, buvo pavadintas ,,Eiliniu genocidu”. Be jokios abejonės, Sumgaitas buvo genocido aktas.

    Sumgaito genocidui įvykti paskatino tam palanki aplinka. Ir šiandien, praėjus trims dešimtmečiams po Kalnų Karabacho konflikto, ši genocidui palanki aplinka ne tik neslopinama, bet, deja, tampa vis pavojingesnė. Neapykanta yra atvirai propaguojama valstybiniu lygmeniu Azerbaidžane. Pradedant nuo vaikų darželių ir mokyklų, šalyje yra vykdoma aktyvi armėnų dehumanizacijos politika. Ji aktyviai eksportuojama į kitas šalis, ten pristatomos ,,fiktyvios” istorijos, kurių dėka beprasmiškai bandoma pateikti armėnus tik iš neigiamos pusės. Lygiai prieš dvejus metus, šiomis dienomis ,,Keturių dienų” karo metu mes tapome minėtos neapykantos ir žiaurumo išraiškos liudininkais, kai armėnų kariams buvo nukertamos galvos, o tiems, kas tai padarė, buvo suteikiami garbės titulai ir valstybiniai apdovanojimai.

    Panašių parodų ir renginių pagrindinis tikslas – prisiminti vykusias tragedijas, siekiant išvengti tokių incidentų ateityje. Kitaip tariant, mūsų tikslas yra užtikrinti taikų sambūvį ateityje. Norint pasiekti šį tikslą, pilietiška žmonija turi susivienyti.

    Dėkoju Lietuvos genocido aukų muziejui, kuris parūpino mums patalpą ,,Sumgaitas 30” parodos organizavimui. Dėkoju visiems už dalyvavimą. Esu tikras, kad savo žodį tars ir armėnų bendruomenės atstovai Lietuvoje.“

    Reikia pažymėti, kad parodą ir jos atidarymą nušvietė net keletas Armėnijos žinių tarnybų ir informacinių portalų. Mes gi savo ruožtu kviečiame aplankyti parodą ir sužinoti daugiau apie 30 metų senumo įvykius kurių atgarsis vis dar jaučiamas, o priežastys aktualios ir šiandieniame pasaulyje. Skubėkite aplankyti parodą, kuri tęsis tik iki Balandžio pabaigos.