• Ruslanas Arutunianas. Ankstyvoji lietuvių spauda apie armėnus ir armėnų genocidą (1885–1923 m.)

    Ankstyvojoje lietuvių spaudoje rašę žmonės klojo Lietuvos Respublikos, kurios šimtmetį šiemet minime, pagrindus. Jie pasižymėjo plačiu akiračiu – ieškodami geriausio būdo išsivaduoti lietuvių tautai, domėjosi kitų tautų išsilaisvinimu. Daugelis iš jų buvo neabejingi ir vadinamajam armėnų klausimui.

    2005 m. Lietuvos Respublikos Seimui pripažinus 1915 m. armėnų genocidą, antiarmėniška propaganda vis stiprėja. Turkijos ir Azerbaidžano šalininkai neigia armėnų genocido Osmanų imperijoje faktą arba net tvirtina, kad patys armėnai vykdė turkų ir kitų musulmoniškų tautų genocidą. Nors visose lietuviškosiose enciklopedijose nedviprasmiškai rašoma apie armėnų genocidą Pirmojo pasaulinio karo metais[1], nors tokia yra ir oficiali Lietuvos valstybės pozicija, šiandien pasitaiko autorių, kurie, vedami įvairių motyvų, iškraipo šių tragiškų įvykių istoriją[*].

    Kyla būtinybė įvertinti autorius, kurie, remdamiesi iškreiptu istorijos traktavimu, skatina visuomenę kurti ir skleisti antiarmėnišką politiką. Kartu pravartu prisiminti, kokio požiūrio į armėnų žudynes Osmanų imperijoje laikėsi XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių visuomenės ir politikos veikėjai ir kaip jie vertino šiuos įvykius. Jų nuomonės ir vertinimai labai svarbūs dar ir dėl to, kad yra užrašyti einant šviežiais pėdsakais ir nepaveikti šių dienų propagandos. Kaip tik dėl to ištyrėme pagrindinius lietuviškus laikraščius, leistus tuo laikotarpiu.

    Dėl carinės valdžios represijų – lietuviško rašto draudimo – pirmieji lietuviški laikraščiai buvo spausdinami ne Lietuvoje. Paprastai tai buvo daroma Prūsijoje (Mažojoje Lietuvoje), besiribojančioje su Rusijos imperija. Iš ten spauda slapta buvo gabenama į Lietuvą. Lietuviškų laikraščių steigėjai ir redaktoriai kartu buvo ir aktyvūs visuomenės veikėjai, iš jų daugelis tapo tautinio atgimimo šaukliais ir nepriklausomos Lietuvos kūrėjais.

    Pirmasis tikrai lietuviškas laikraštis „Aušra“ (Auszra) buvo įkurtas 1883 m. lietuvių politikos patriarcho Jono Basanavičiaus. Jis buvo ir pirmasis šio laikraščio redaktorius. Laikraštį „Varpas“ 1889 m. įkūrė rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas, Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka. Neilgai trukus, 1896 m., rašytojas kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas pradėjo leisti katalikišką mėnraštį „Tėvynės sargas“. Būsimasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona 1907 m. įsteigė ir redagavo pirmąjį lietuvišką dienraštį „Viltis“, buvo laikraščio „Lietuvos ūkininkas“ redaktorius. Laikraštį „Apšvieta“ (Apszvieta) 1892–1893 m. leido Amerikos lietuvių mokslo draugija.

    1904 m. panaikinus spaudos lietuviškais rašmenimis draudimą laikraščių leidyba iš Prūsijos persikėlė į Lietuvą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vokiečių kariuomenė okupavo Lietuvą ir iki karo pabaigos lietuviškų laikraščių leidyba iš esmės sustojo. Po karo laikraščiai vėl pradėti leisti, bet dabar juose vyravo nepriklausomos Lietuvos klausimai ir Armėnijos temai juose buvo skiriama nedaug vietos.

    Pirmuosiuose lietuvių laikraščiuose armėnų tema palyginti dažna. Pavyzdžiui, 1890–1905 m. „Varpe“ iš aštuonių straipsnių, pasakojančių apie žymius kitų tautų veikėjus, trys buvo skirti armėnams. Tai Antano Kriščiukaičio-Aišbės „Armėnų belletristai“* (1894)[2], Petro Leono (slap. Girininkas) „Armėnai ir lietuviai“ (1895)[3] ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės „Tigrane Yergate. Vaizdelis iš Armėnų kilimo“ (1902)[4]. Šie ir kiti XIX a. pab.–XX a. pr. rašyti straipsniai yra apžvalginiai: juose nekalbama apie karščiausias to meto aktualijas, o supažindinama su Armėnijos istorija, kultūra ir armėnų tautos padėtimi. Savo straipsniuose lietuvių autoriai pasakoja apie armėnų didvyrius, itin sunkiomis sąlygomis kovojančius už tautos laisvę, ir kviečia imti iš jų pavyzdį. „Tigrane Yergate – tai vardas mums lietuviams visai negirdėtas, o vienok kaip artymas turėtų buti! Artymas ir garbinamas, kaip ir kiekviena prakilni ypata, išdrįsusi pakelti savo balsą prieš neteisybes ir skriaudas šios pasaulės“[5], – rašė G. Petkevičaitė-Bitė 1902 m.

    Lietuvių veikėjams kvietimų sekti armėnų pavyzdžiu rasime beveik visuose armėniškos tematikos straipsniuose. Lietuvių autoriai, siekdami atskleisti armėnų didvyrių stiprybės šaltinį, pasakoja skaitytojams apie armėnų kultūrą, istoriją, visuomeninį gyvenimą ir ypač – apie literatūrą. Antai 1900 m. „Varpe“ buvo išspausdintas pirmasis armėnų literatūros vertimas – Rafaelo Patkaniano eilėraštis „Arakso ašaros“[6]. Jau kitame laikraščio numeryje pasirodė eilėraštis „Nemunas“, kurį ta pačia „Arakso ašarų“ dvasia parašė R. Patkaniano eilių vertėjas Marcelinas Šikšnys-Šiaulėniškis[7].

    Apie armėnų tragediją pirmąkart užsimenama laikraštyje „Aušra“ 1885 m.[8] Autorius eilėmis kreipiasi į rusų carą, prašydamas nubausti Turkijos kurdus už tai, kad jie sunaikino armėnų kaimą. Laikraštyje „Apšvieta“ pirmas apžvalginis straipsnis apie armėnus pasirodė 1893 m.[9] Tai buvo dr. Juozo Andziulaičio-Kalnėno pranešimo, skaityto Amerikos lietuvių mokslininkų draugijoje, tekstas. Straipsnyje pateikiama išsami informacija apie Armėnijos, pasidalytos trijų valstybių – Rusijos, Osmanų imperijos ir Irano – geografiją (bendras plotas 150 000 kv. mylių, arba 384 000 kv. km). Nurodydamas didžiausias Armėnijos upes, autorius greta Tigro ir Eufrato pamini ir biblines upes Gijoną (Gihon) ir Fisoną (Phison), kurias jis tapatina su Araksu ir Čorochu. Kartu skaitytojui primenamas viduramžių toposas, pagal kurį Armėnija buvo įsivaizduojama kaip žemiškasis rojus, iš kur neva ir ištekančios keturios minėtos upės. Paskui autorius trumpai išdėsto armėnų tautos istoriją ir pažymi, kad „armėnų klausimas“ kilo po 1877–1878 m. Rusijos–Turkijos karo, kai Europos valstybės iš Osmanų imperijos pareikalavo įvykdyti Armėnijoje reformas. Tačiau Osmanų vyriausybė, vadovaujama sultono Abdiulchamido (Abdul-Hamido) II, nutarė išspręsti armėnų klausimą represijomis ir žudynėmis, o Europos valstybės iš esmės tam netrukdė. Toliau atskleidžiama korupcija ir nusikaltimais apraizgyto gyvenimo Osmanų Turkijoje panorama. Anot autoriaus, atsakydami į valdžios politiką, armėnai kuria savigynos būrius, nacionalines partijas, leidžia laikraščius, tuo keldami tautinę savimonę. Armėnų savigynos būrius valdžia vadina plėšikais. Autorius pateikia ištrauką iš Sebastijos gubernatoriaus pranešimo Osmanų vyriausybės vidaus reikalų ministrui, iš kurio matyti, kad vis dėlto Osmanų valdžia armėnų būrius skyrė nuo plėšikų: „Ir seniaus razbaininkų gaujos apgrėbdavo visus, kas papuldavo į jų rankas. Dabar-gi atsirado gerai suorganizuotos gaujos, kurios netik kad nekenkia, bet prieszingai duoda pagelbą kaimiecziams [išryškinta cituojant. – R. A.]. Beabejonės szitos gaujos yra pavojingesnės; per jas net turkiszki buriai stiebtiesi ima priesz vyresnybę. Tokių kuopų sziądien yra apie deszimtis.“ Autorius pateikia rusų ir turkų valdžios bendradarbiavimo kovojant su armėnų būriais pavyzdžių. Vienuolikos laikraščio puslapių straipsnis baigiamas tokiais žodžiais: „Sakykite, ar mes lietuviai negalėtume daug ką pasimokinti nuo tolymų mums mylėtojų valnybės?“[10] Toliau pereikime prie A. Kriščiukaičio-Aišbės straipsnio „Armėnų belletristai“, pasirodžiusio „Varpe“. Autorius aprašo Turkijos armėnų gyvenimą, žiaurų mokesčių rinkikų elgesį su jais. Siekdamas patvirtinti savo žodžius apie armėnų beteisiškumą, autorius pateikia tokius pavyzdžius: teisme vieno musulmono parodymų (liudijimų) vertė didesnė nei šimto armėnų; pats žodis „Armėnija“ uždraustas vartoti; iš armėniškų maldos knygų išbraukiami šventųjų karalių Abgaro (pirmasis karalius krikščionis, rašęs laiškus Kristui) ir Trdato (karalius, 301 m. paskelbęs krikščionybę valstybine Armėnijos religija) vardai. Armėnams draudžiama nešiotis ginklą, o gerai ginkluoti kurdų būriai plėšia armėnų kaimus, prievartauja gyventojus. Vis dėlto pagrindinė straipsnio tema – armėnų literatūra, ugdanti kovotojus už laisvę. Straipsnyje pateikiama trumpa armėnų literatūros istorijos apybraiža. Ypač išskiriami tokie autoriai kaip Chačaturas Abovianas ir Raffi, pajėgūs pakelti visą tautą, autorius kviečia mokytis iš šių dvasios milžinų[11].

    Straipsnyje „Armėnai ir lietuviai“ P. Leonas (slap. Girininkas) pasakoja apie armėnų skerdynes Sasuno provincijoje ir kitose Osmanų imperijos vietose 1894–1895 m. Jis praneša, kad šiems nusikaltimams tirti sudaryta speciali tarptautinė komisija, į kurią įeina JAV, Anglijos ir Rusijos atstovai. P. Leonas pabrėžia, kad Europos visuomenė smerkia turkų valdžios veiksmus, ir kaip šios tezės iliustraciją pateikia buvusio Didžiosios Britanijos premjero Williamo Gladstone’o (V. Gladstono) viešų kalbų pavyzdį. Autorius apgailestauja, kad niekas pasaulyje nekalba apie lietuvių padėtį, kuri ne ką geresnė nei armėnų, „nes tarp mūsų nėra vienybės, ir negali jos tikėtis, iki turtingoji ir apšviestoji tautos dalis gyvena tiktai kūnu, o dvasia jos miega“. Autoriaus nuomone, armėnai – priešingai – vieningi, išprusę ir kovojantys už savo ateitį[12].

    Straipsnyje „Iširimas Turkų viešpatystės“, išspausdintame laikraštyje „Tėvynės sargas“, armėnų klausimą gvildena ir kitas žinomas lietuvių visuomenės veikėjas – kunigas J. Tumas-Vaižgantas[13]. Autorius aprašo Osmanų imperijos atsiradimą, jos despotiškumą, silpnumą ir tvirtina, kad imperija subyrės, nes armėnams atsibodo kentėti priespaudą ir jie stojo į kovą už nepriklausomybę. Tokią kovą pradėjo ir bulgarai, makedonai, serbai. Kaip nurodoma straipsnyje, Turkijoje gyvena po 2 mln. armėnų ir kurdų. Pačių turkų Armėnijoje ir Kurdistane nedaug, daugiausia tai valdininkai ir kariškiai, paprastai gyvenantys miestuose. Kurdai daugiausia verčiasi gyvulininkyste, o armėnai dirba žemę. Osmanų valdžia neturi pinigų išlaikyti armijos, tad kariškiai, negaudami algos, plėšikauja. Musulmonų dvasininkai siundo tikinčiuosius prieš krikščionis. Pačiame Konstantinopolyje kyla riaušių; labiau už kitus nuo pogromų nukenčia krikščionys – armėnai. Kurdai su turkais be baimės juos žudo, degina ir plėšia. Toliau autorius pasakoja apie Armėniją ir armėnus, bandydamas rasti turkų neapykantos armėnams priežastį. Autoriaus nuomone, ta priežastis – armėnų pirklių, kurių rankose yra prekyba ir piniginės operacijos Turkijoje, Persijoje, Juodojoje jūroje ir Kaukaze, turtai (šiame kontekste J. Tumas-Vaižgantas lygina juos su Lietuvos žydais*). Kartu straipsnyje pabrėžiama, kad armėnai žemdirbiai nenusipelno neapykantos. J. Tumo-Vaižganto nuomone, armėnai yra labiausiai apsišvietę iš visų Mažosios Azijos tautų ir nusipelno geresnio likimo, negu turi engiami turkų. J. Tumo-Vaižganto pateiktas didžiųjų Europos valstybių pozicijos armėnų klausimu vertinimas sutampa su armėnų istoriografijos vertinimais. Lietuvių rašytojas mano, kad, reikalaudamos iš turkų vyriausybės reformų, šešios didžiosios valstybės rūpinasi ne kenčiančiais armėnais, bet nauda, kurią jos gautų yrant Osmanų imperijai. Kiekviena stengiasi atsiplėšti nuo jos kuo didesnį gabalą, kaip kažkada kaimyninės valstybės pasielgė su Abiejų Tautų Respublika. Todėl, rašo jis, subyrėjus Turkijai, Europos laukia didelė sumaištis, „kaip tarp šunų, gavusių kaulą“. Straipsnis baigiamas žodžiais: „Armeniečei – tai nedidelis daiktas, o vienok, veizdėk, kaip supainiojo visą Europą.“

    Minėtame G. Petkevičaitės-Bitės straipsnyje[14] pateikiama trumpa Armėnijos istorijos apžvalga, taip pat armėnų tautinių bendrijų Lenkijoje, Lietuvoje ir Europoje istorija. Paminėtas ir armėnų pulkas, Žalgirio mūšyje Vytauto Didžiojo kariuomenėje drąsiai kovęsis su Teutonų ordinu. Autorė ypač pabrėžia Venecijos ir Vienos mechitaristų vaidmenį armėnų liaudies švietimui. Ir, be abejo, aprašo Turkijos armėnų padėtį, genocidinius sultono Abdiulchamido II vyriausybės veiksmus prieš armėnus. Kaip informacijos šaltiniu autorė naudojasi armėnų rašytojo ir visuomenės veikėjo Tigrano Jerkato (tikr. Karapetas Pilezikčianas) darbais.

    1904 m. „Ūkininko“ laikraštyje[15] pasirodė straipsnis „Maskolių valdžios darbai Armėnijoj“, kuriame pasakojama apie armėnų engimą Rusijos imperijoje. Autoriaus nuomone, armėnų padėtis atitinka lietuvių padėtį. Jis aprašo Armėnų apaštalinės cerkvės turto konfiskavimą ir armėniškų mokyklų uždarinėjimą, taip pat armėnų kovą už savo teises ir turtą, dažnai ir su ginklu rankose. Pagaliau autorius apibendrindamas daro išvadas, kad valdžios engia ne tik lietuvius, bet ir kitas pavergtas tautas; suomiai ir armėnai jau nebegali ramiai kęsti priespaudos ir kovoja už savo teises su ginklu rankose; lietuviai ne vieni kovoje prieš Maskvos valdžią ir yra vilties, kad vieną kartą laisvės kovotojai suvienys jėgas prieš pavergėjus. Iškart po šio straipsnio buvo išspausdintas Avetiso Agaroniano apsakymas „Kruvinas raugas“ apie Turkijos armėnų nubaudžiamą išdaviką armėną.

    1905 m. „Draugas“ žurnale(16) žinomas social demokratas Vincas Mickevičius- Kapsukas savo straipsnyje „Pirmeji revolicijos žingsnai“ papasakoje apie armėnų pogromus Baku mieste 1905m vasario mėnesį. Jis rašo „Matydami, kad tarp armėnų labai plačiai išsiplėtojęs revoliucionierų judėjimas ir nėjokie persekiojimai negali jo sutūrėt, caro valdžios tarnai griebėsi už paskutinio įrankio, sukurstė totorius armėnus skersti. Ir per tris dienas, pradedant nuo 20  vasario Baku gatvės išrodė, kaip per baisausą karą. Totoriams padalino caro valdžios tarnai ginklus, o prasidėjus skerdynei, nėvieno policisto negalėjai pamatyt gatvėse. Tik kaip jau daugybė aukų krito, pasirodė policija, kazokai ir kareiviai, bet tai da nereiškia kad jie butų gynę armėnus, prešingai, daugelyje vietų jie pasidaro totorių vadovais, plėšia ir vagia, kas tik po ranka pakliūva.“ Autorius toliau aprašo kelis žiaurius epizodus iš pogromų kur matoma ir  kazokų param totoriams. Aprašymo pabaigoje sakoma, kad po trijų dienų gubernatoriaus Nakašidzės įsakymo pogromai baigėsi. Buvo nužudyti 750 žmonių. „Ir nieks dabar nebeabejoja, kad tai caro valdžios tarnai sutaisė šitą skerdynę.“

    Remdamasis šia informacija, norėčiau pastebėti: 1) Sumgaito armėnų pogromai 1988 vasario mėnesį, įvyko po savaitės, kada Karabacho armėnai paskelbe savo konstitucinę teisę jungtis su Armėnijos TSSR, o Maskvos ir Baku valdžios gasdinimai nedave rezultatų. Tie pogromai truko 3 dienas ir savo motyvais bei tuo kaip buvo organizuojami pakartojo 1905m projektą. 2) Azerbaidžano propoganda diametralei keičia įvikių esmę. Ši propoganda Baku 1905m įvikius traktuoja kaip armėnų smogikų įvykdytą Azerbaidžano tautos genocido pradžią. Apie caro valdžios veiksmus  – nė žodžio. Tokį propogandinį melą savo jau minėtame straipsnije „Azerbaidžianiečių tautos genocidas(1905-1994) pateikė I Meljanas.

     

     

    1909 m. laikraštyje „Viltis“ buvo paskelbta informacija apie įvykius Turkijoje – sultono Abdiulchamido II nuvertimą ir armėnų skerdynes Adano provincijoje. Teigiama, kad ten nužudyta 15 tūkst. žmonių[16].

    Tame pačiame laikraštyje 1913 m. pasirodė Vinco Zajančkausko straipsnis „Armėnai ir jų literatūra“[17], skirtas 1500-osioms armėnų raštijos metinėms ir pirmosios spausdintos armėnų knygos 400 metų jubiliejui. Autorius apžvelgia armėnų literatūros istoriją ir mano, kad nuo asimiliacijos šią tautą gelbėja jos turtinga literatūra. V. Zajančkauskas prieina prie išvados: norėdami išlikti kaip tauta, lietuviai turi imti pavyzdį iš armėnų ir puoselėti savo literatūrą.

    1914 m. laikraštyje „Laisvoji mintis“ išspausdintas Vrtaneso Papaziano apsakymo „Morituri vos salutant“ vertimas[18]. Apsakymo forma – laiškai svetimoje šalyje saugiai gyvenančiam broliui, pasakojantys apie vieną iš armėnų pogromų, vykusių Abdiulchamido II valdymo laikais. Siužetinė pasakojimo linija tokia: armėnai slepiasi bažnyčioje nuo kurdų, totorių ir turkų karinių būrių puldinėjimų. Vilties išsigelbėti nėra: šaudmenys greit baigsis ir jie bus sunaikinti. Užpuolikai kaip gyvą skydą prieš save pastato bažnyčioje besislapstančių žmonių artimuosius. Bet besiginantieji nusprendžia nenutraukti šaudymo ir nužudo savo artimuosius, taip išgelbėdami juos nuo tolesnių kankinimų.

    Straipsnyje „Armenija“, išspausdintame laikraštyje „Lietuvos ūkininkas“ 1915 m. pradžioje[19], apibendrinami paskutinių dešimtmečių įvykiai Turkijos Armėnijoje. Autorius pabrėžia, kad armėnai labiau už kitas tautas nukentėjo nuo turkų despotizmo: „Vokiečiai ėjo lietuvių ir lenkų naikinti knygą rankoje nešini, turkai slavus, armenus ir visus abelnai krikščionis peiliu naikino.“ Vos tik turkų valdžia pastebėdavo, kad armėnai kelia galvą, tuoj būdavo išleidžiamas slaptas sultono įsakymas „pralieti armėnų kraują“ ir prasidėdavo skerdynės, kokių pasaulis nematė. Kaip pavyzdį autorius pateikia skerdynes Sasune, kur buvo nužudyta 50 tūkst. žmonių. Armėnų skerdynės kartojasi kas 5–6 metai. Jos vyksta ir baigus valdyti Abdiulchamidui II, kuris Europoje vadinamas raudonuoju sultonu. Nupiešęs armėnų genocido Turkijos Armėnijoje panoramą, autorius išreiškia viltį, kad vis dėlto rusų kariai išlaisvins Armėniją.

    1915 m. liepos mėn. žurnale „Aušra“ buvo išspausdintas Kaukazo rusų armijos štabo kapeliono, mokslų daktaro Jono Steponavičiaus straipsnis „Ant Kaukazo bekeliaujant“[20]. Autorius rašo, kad Pirmajame pasauliniame kare armėnų tauta kenčia labiau už kitas: patekęs į turkų rankas, armėnas gyvas neliks. Straipsnis įdomus tuo, kad autorius pateikia aktualią informaciją apie to meto demografinę padėtį Kaukaze ir Turkijos Armėnijoje.

    1918 m. Turkijos kariuomenė įsiveržė į Kaukazą, tęsė ten armėnų genocidą ir sukūrė Azerbaidžano Respubliką. Tai pakeitė regiono politinį žemėlapį ir sudarė prielaidas falsifikuoti istoriją. Bet anuomet, 1915 m., kapelionas J. Steponavičius, tarnybiniais reikalais keliaudamas po Kaukazą, lietuvių skaitytojams rašė: „Tarp Kaukazo kalnų šiandieną gyvena apie šimtą visokių tautų, savaip kalbančių, savaip gyvenančių, savaip besirėdančių ir viena ant kitos žvairuojančių. Didesnės tautos – tai gruzinai ir armėnai. Jųjų skaitos po pora milijonų. […] Armenija užima beveik visą likusį nuo Gruzijos Kaukazą ir dar Turkijoj jų yra keletas milijonų. […] Visur ant Kaukazo bastosi daug totorių, savo krašto jie čia neturi, kaip pas mus žydai. Seniau Gruzija ir Armenija turėjo savo karalius, kariavo su persais, graikais, rymionimis [romėnais. – R. A.] ir tarp savęs, dabar priklauso Rusijai.“ Ši informacija iš esmės teisinga.

    Apie masiškiausius turkų valdžios vykdomo armėnų genocido proveržius 1915 m. nuolat informavo laikraštis „Viltis“. Nors ši informacija atspindi tik nedidelę dalį to, kas tuo metu vyko Turkijoje, su ja susipažinęs skaitytojas nesunkiai galėjo suprasti, kad armėnams Turkijoje gresia sunaikinimas. Vokiečiams okupavus Lietuvą, „Viltis“ nustojo eiti. Žinučių apie armėnus vėl pradeda rastis 1920 m. laikraštyje „Tėvynės sargas“. Šiuose dviejuose laikraščiuose pasirodę trumpi pranešimai apžvelgiami 1 lentelėje.

     

    1 lentelė. Pranešimai apie Armėniją laikraščiuose „Viltis“ (1915) ir „Tėvynės sargas“ (1920–1922).

     

    Data Šaltinis Trumpas turinys Pastabos
    1915 05 29 „Viltis“, Nr. 118 Iš Konstantinopolio pranešama, kad į Aziją deportuota 10 tūkst. armėnų. Greičiausiai kalbama apie armėnų inteligentų deportavimą 1915 m. balandžio mėn. Vėliau šie žmonės buvo sunaikinti.
    1915 07 21 „Viltis“, Nr. 161 Armėnijos aukščiausiųjų dvasininkų vadovas telegrama kreipėsi į JAV prezidentą Thomą Woodrow Wilsoną (T. V. Vilsoną) prašydamas pakelti balsą ir sustabdyti armėnų skerdynes Turkijoje, taip pat į Rusijos imperijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Sazonovą – palaikyti jo prašymą JAV prezidentui.
    1915 07 29 „Viltis“, Nr. 168 Žinios iš Salonikų. Bitliso srityje penkias dienas tęsiasi armėnų skerdynės. Nužudyta 10 tūkst. armėnų, neva rengusių revoliuciją.
    1915 08 30 „Viltis“, Nr. 183 Armėnų skerdynės Konstantinopolyje. Iš Bukarešto gauta žinia, kad Konstantinopolyje išpjauta 10 tūkst. armėnų vyrų.
    1920 12 31 „Tėvynės sargas“, Nr. 2 Armėnija. Bolševikai su turkų pagalba nuvertė Armėnijoje valdžią ir paėmė šalį į savo rankas. Turkai įvairiose vietose vykdo skerdynes. Bolševikiniame rojuje prasidėjo baisus gyvenimas. Reikia pridurti, kad bolševikai su turkų armija padalijo Armėnijos Respubliką Turkijai ir sovietiniam Azerbaidžanui, tuo sukurdami prielaidas XX a. pabaigoje ir vėl pralieti kraują.
    1921 06 24

     

     

    „Tėvynės sargas“, Nr. 26 Bolševikai ketina padėti turkams kare su graikais. Sklinda gandai, kad per Kaukazą į Turkiją vyksta penkiasdešimtatūkstantinė bolševikų armija ir kad prieš graikus kariaus generolas Brusilovas. Po graikų pralaimėjimo įvyko armėnų ir graikų skerdynės dabartinio Izmiro teritorijoje.
    1922 09 30 „Tėvynės sargas“, Nr. 39 Autorius pasipiktinęs pasakoja apie paramą, kurią kovoje prieš graikus turkams suteikė prancūzai: jie aštuonias dienas sulaikė graikų kariuomenę, neleisdami jai suduoti turkams lemiamo smūgio. Turkai gavo galimybę sutelkti jėgas ir nugalėjo graikus. Anot autoriaus, prancūzai, varžydamiesi su anglais, kuria Balkanuose naujo karo prielaidas.
    1922 10 28

     

    „Tėvynės sargas“, Nr. 43 Pranešimas apie šiauriniuose Persijos rajonuose turkų armijos 1918 m. sukeltas armėnų ir asirų skerdynes.

     

    Straipsnių, išspausdintų XIX a. pab.–XX a. pr. Lietuvos laikraščiuose, analizė rodo, kad jų autoriai, lietuvių visuomenės veikėjai, iš esmės adekvačiai atskleidė armėnų padėtį Osmanų imperijoje ir Rusijos imperioje. Šią publicistinę medžiagą savotiškai apibendrino 1934 m. Lietuviškosios enciklopedijos straipsniai[21]. Joje, be kita ko, sakoma, kad Pirmojo pasaulinio karo metu turkai išpjovė apie 1,2 mln. armėnų: vyrų, moterų ir vaikų. Teigiama, kad Abdiulchamido II valdymo laikotarpiu žuvo yra 400 tūkst. armėnų.

    Armėnų klausimo istorija nuo 1878 m. Rusijos–Turkijos karo iki Lozanos konferencijos išsamiai aprašoma atskirame straipsnyje. Lietuvių autoriai blaiviai vertina didžiųjų Europos valstybių politiką ir nelinkę manyti, kad armėnai sulauks jų pagalbos. Analizuodami ilgametę armėnų engimo Turkijoje istoriją, lietuviai juos užjaučia ir tuo pat metu žavisi jų gebėjimu išlaikyti tautinę tapatybę, kovoti už savo gyvenimą ir teises. „Armėnų dvasia nenugalėta, jie neatsisakė krikščionybės ir nenustojo mylėti savo Tėvynės“, – rašo keliautoja ir lietuviškų knygų leidėja Pranaičių Julė[22].

    Lietuvių autoriai laikė Armėniją viena iš retų sąjungininkių kovoje su Rusijos vienvaldyste ir svarstė galimybes sujungti jėgas šiai kovai. Svarbu prisiminti, kad kai 1988 m. Arcacho armėnai pirmieji Sovietų Sąjungoje iškėlė laisvės vėliavą ir nepasidavė centrinės Sovietų Sąjungos ir Azerbaidžano valdžios gąsdinimams ir terorui, Lietuvoje vėl kilo susidomėjimas Armėnija. Tada lietuvių poetė ir vertėja Marytė Kontrimaitė suvokė armėnų judėjimo svarbą Lietuvai ir kitoms Rytų Europos šalims, dėjo daug pastangų, kad paskleistų Lietuvoje teisingą informaciją apie įvykius Armėnijoje. Daugybėje straipsnių ir asmeniniu pavyzdžiu ji įtikinėjo visuomenę palaikyti armėnų tautą. Šiandien galima pasakyti, kad, įveikdamos sunkumus abi tautos bendradarbiauja tarpusavyje.

    [*] Šiuo požiūriu galima išskirti lietuvių istoriko ir žurnalisto Imanto Meliano straipsnį „Azerbaidžaniečių tautos genocidas (1905–1994)“, kuris 2009 m. buvo išspausdintas žurnale „Genocidas ir rezistencija“. Autorius, be kita ko, pateikia tokius skaičius: neva Pirmojo pasaulinio karo metais armėnų būriai sunaikino arba jėga išvarė 3,3 mln. turkų, gyvenusių Trabzono, Erzerumo, Vano ir Bitliso srityse (šios sritys Turkijoje apima beveik visą armėnų etnografinę teritoriją, kuri vadinama Vakarų Armėnija), o nuo XX a. pradžios iki 1920 m. išžudė 2,5 mln. musulmonų, gyvenusių Rytų Turkijoje ir Pietų Kaukaze; neva vien tik 1918 m. Pietų Kaukaze nuo armėnų smogikų veiksmų žuvo 400 tūkst. azerbaidžaniečių, 120 tūkst. gruzinų, 22 tūkst. lezginų ir 15 tūkst. kurdų. Šį visišką absurdą knygoje „Juodojo sodo tragedija“ (Vilnius, 2016, p. 156) pakartoja ir Gintaras Visockas. Nė vienam iš šių autorių nekyla klausimas, kodėl apie šiuos „genocido “ veiksmus nerašo gruzinų politikai ir istorikai arba Europos enciklopedijos, tarp jų ir lietuviškosios. Anot I. Meliano, armėnai kalti net tada, kai vyksta jų pačių žudynės. Jis rašo, kad 1919 m. kovo 23 d. armėnų dašnakai užpuolė Šušos miestą Karabache ir, neva keršydami už išdavystę, išžudė visus ten gyvenusius armėnus (taigi apie 23 tūkst. žmonių). Žr. I. Melianas, „Azerbaidžaniečių tautos genocidas (1905–1994)“, Genocidas ir rezistencija, 2009, Nr. 1 (25), p. 132–150; http://genocid.lt/centras/lt/824/a/. Tiesa yra kitokia. Pirma, Turkijos imperijos valdžia pati organizavo ar palaikė genocido veiksmus prieš armėnus 1890–1922 m., panaudodama tam kurdus ir čerkesus, o Rusijos imperijos valdžia organizavo armėnų pogromus Pietų Kaukaze 1905–1906 m., pasitelkdama Kaukazo totorius, t. y. būsimuosius azerbaidžaniečius. Armėnų savanorių būriai per Pirmąjį pasaulinį karą veikė rusų kariuomenės sudėtyje ir 1915 m. pabaigoje buvo išformuoti. Antra, turkų, gyvenusių minėtose srityse, skaičius padidintas kelis kartus, ką nesunku suprasti netgi iš lietuvių autorių tekstų, minimų šiame straipsnyje. Trečia, išorės jėgų vaidmuo Pietų Kaukaze buvo lemiamas. 1918 m. vokiečių kariai užėmė Gruziją ir palaikė respublikos sukūrimą, o Turkijos kariuomenė, pasitraukus rusų kariuomenei, įsiveržė į Pietų Kaukazą, tęsė armėnų genocidą ir palaikė Azerbaidžano Respublikos sukūrimą. Armėnai išliko ir sukūrė valstybę savigynos dėka ir vokiečių–turkų blokui pralaimėjus per Pirmąjį pasaulinį karą. Po šio karo į Pietų Kaukazą įsiveržė anglų kariuomenė. Vykstant teritoriniams ginčams anglai palaikė Azerbaidžaną ir Gruziją prieš Armėnijos Respubliką. O turkų kemalistų jėgos padėjo bolševikams sovietizuoti Pietų Kaukazą 1920 m., už ką gavo Karso sritį ir išnaikino ten armėnus. I. Meliano straipsnyje beveik nieko nerašoma apie šių išorės jėgų poveikį. Įprastai Azerbaidžano propagandistai „nepastebi“ vokiškosios ir turkiškosios Pietų Kaukazo okupacijos 1918 m. bei Sovietų Rusijos bendradarbiavimo su kemalistine Turkija 1920 m. O įvykiai Šušos mieste iš tiesų vyko ne 1919 m., kaip teigia I. Melianas, bet lygiai po metų, 1920 m. kovo 23 d. Visa atsakomybė už armėniškosios Šušos dalies išžudymą ar gyventojų išvarymą tenka miestą užpuolusiems azerbaidžaniečių ir turkų būriams.

    * Čia ir toliau cituojamų straipsnių pavadinimai ir citatų kalba netaisyta. – Red.

    * Reikia pasakyti, kad armėnų pirklių turtai turėjo mažai reikšmės sultono ir jo vyriausybės antiarmėniškai politikai. Didžiausią rūpestį Osmanų imperijos valdžiai kėlė armėnų nacionalinio išsivadavimo judėjimo suaktyvėjimo perspektyva ir nepriklausomos armėnų valstybės, analogiškos Bulgarijos karalystei (1878–1908), sukūrimas.

    Nuorodos

    [1] Lietuviškoji enciklopedija, t. 1, Kaunas, 1934, p. 1132; Lietuvių enciklopedija, t. 1, Boston, 1953, p. 283; Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 1, Vilnius, 1976, p. 356; Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 2, Vilnius, 2002, p. 29.

    [2] Varpas, 1894, Nr. 3, 5, 8, 10, 12. Nuo 1918 m. autorius buvo Lietuvos vyriausiojo tribunolo pirmininkas, kūrė Teisingumo ministeriją ir Lietuvos aukščiausiąjį teismą.

    [3] Ibid., 1895, Nr. 3. Straipsnio autorius – teisininkas, politikas, pirmasis Lietuvos teisingumo ministras.

    [4] Ibid., 1902, Nr. 3–4. Rašytoja, visuomenės ir politikos veikėja G. Petkevičaitė-Bitė 1920 m. buvo Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio pirmininkė.

    [5] Ibid.

    [6] Ibid., 1900, Nr. 1.

    [7] Ibid., Nr. 2.

    [8] Auszra, 1885, Nr. 2–3.

    [9] Apszvieta, 1893, Nr. 13.

    [10] Ibid.

    [11] Varpas, 1894, Nr. 3.

    [12] Ibid., 1895, Nr. 3.

    [13] Tėvynės sargas, 1897, Nr. 2.

    [14] Varpas, 1902, Nr. 3–4.

    [15] ūkininkas, 1904, Nr. 1.

    16 Draugas, 1905, Nr. 4.

    [16] Viltis, 1909, Nr. 41.

    [17] Ibid., 1913, Nr. 150.

    [18] Laisvoji mintis, 1914, Nr. 47.

    [19] Lietuvos ūkininkas, 1915, Nr. 2.

    [20] Aušra, 1915, liepos 8, Nr. 26. Vėliau autorius tapo Lietuvos Seimo nariu.

    [21] Lietuviškoji enciklopedija, t. 1, p. 1132.

    [22] Pranaičių Julė, Iš kelionės po Europą ir Aziją, Philadelphia, 1914, p. 227. Tikroji autorės pavardė – Julija Pranaitytė.