• Armėnų atstovai palydėjo karius į Žalgirio mūšį

     2010 m. liepos 6-ąją Vilniuje Vytautą Didįjį simboliškai išlydinčių į Žalgirio mūšį vėliavų dideliame būryje buvo ir dvi Lietuvos armėnų bendruomenės atstovų nešamos vėliavos. Turbūt daugelį Lietuvos žmonių tai galėjo nustebinti – Žalgirio mūšis ir armėnai, kuo jie čia dėti?

    Tačiau, nors Armėnija taip toli nuo Lietuvos, armėnai senojoje Lietuvos istorijoje yra suvaidinę savitą, gana ryškų vaidmenį. Pirmajame lietuviškai parašytame Vinco Pietario istoriniame romane „Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje“ yra vienas gana svarbus veikėjas, armėnų pirklys, vardu Arminas. Jis išperka iš Krymo totorių nelaisvės jaunojo kunigaikščio Algimanto svarbiausiąjį padėjėją Basąjį, o vėliau, atsidėkodamas Algimantui, kuris Arminą išgelbsti medžioklėje, padeda jam pabėgti iš Galičo-Voluinės kunigaikščio Romano nelaisvės, dovanoja Algimantui geriausią savo kaimenės žirgą ir puikius šarvus. Romano pabaigoje armėnas pirklys „su savo šėtromis“ atkeliauja į Lietuvą, į Algimanto valdas. Šis personažas anaiptol nėra tik autoriaus fantazija. Armėnai iš tiesų minimu laiku pasiekdavo Lietuvos žemes ir ne vien kaip pirkliai.

    Istorikė Vega Ribikauskienė, tyrusi armėnų bendruomenių Lietuvoje istoriją, rašo, kad armėnų, lenkų, Ukrainos ir Lietuvos istorikų darbuose yra nemažai duomenų apie armėnų bendruomenių atsiradimą bei gyvenimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje.

    Didelį darbą šioje srityje yra nuveikęs literatūrologas Juozas Laurušas (1947-2000), Jerevane studijavęs armėnų kalbą ir turėjęs galimybę susipažinti su armėniškais šaltiniais, iš jų – ir su senaisiais, į kitas kalbas neišverstais, veikalais. Jis pirmasis savo darbe „Armėnų kilties“ personažai V. Pietario „Algimante“ ir Vaižganto „Pragiedruliuose“: istorinis literatūrologinis komentaras“, išspausdintame tik po autoriaus mirties („Lituanistica, 2001. Nr. 2(46), vėliau jo darbų rinkinyje „Akmuo ir šviesa“), moksliškai apžvelgė armėnų atkeliavimo į Lietuvą istoriją, nurodė jų vaidmenį Lietuvos ekonomikoje, diplomatijoje ir karyboje.

    J. Laurušo duomenimis, pirmoji didelė armėnų išeivių banga būsimąją LDK pasiekė dar XI amžiuje, tiurkams seldžiukams įsiveržus į Armėniją ir sugriovus tuometinę jos sostinę Ani. Remdamasis šaltiniais, jis teigia, kad maždaug tuo metu, kai ėmė stiprėti Lietuvos valstybė (XIII–XIV a. pr.), armėnai „nutiesė platų prekybos kelią tarp Armėnijos ir Baltijos jūros“. Jis mini, kad apie 1390 m. Vytautas Didysis patvirtino pirmąjį LDK armėnų išeivių vyskupą Hovanesą.

    V. Ribikauskienė rašo, kad pasak Lvovo metraštininkų, kai XIV a. tiurkai seldžiukai užėmė Armėniją, į Lvovą atvyko 3 000 armėnų šeimų. Beje, XIV a. jau nebebuvo nepriklausomos Armėnijos valstybės dabartinėje teritorijoje. Veikiausiai turima omenyje 1375 m. žlugusi Kilikijos armėnų valstybė (Kilikjan Hajastan) – armėnų valstybė Mažosios Azijos pietryčiuose, sunaikinta arabų Egipto sultonato. Lvovo ir Kilikijos armėnų ryšius pavirtina Kilikijos karalystės Hetumianų dinastijos monetos, demonstruotos Lenkijos armėnų parodoje 1933 metais.

    Lvovas XIV a. viduryje buvo valdomas Gedimino sūnaus Liubarto. Iš ten armėnai galėjo plisti ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

    Remdamasi įvairiais istoriniais šaltiniais V. Ribikauskienė rašo, kad antroji armėnų banga pasiekė Rusią, Lenkiją ir Lietuvą apie 1390 m., kai Tamerlanas, užgrobęs didelę dalį Azijos, užėmė Armėniją. Ji cituoja ukrainiečių istoriką D. Myško, tyrusį Podolės armėnų kolonijų istoriją. Pasak jo, didelis būrys Armėnijos gyventojų, traukdamasis nuo Tamerlano, kardu prasiskynė sau kelią ir susijungė su ankstesniais išeiviais; dalis iš jų įsiliejo į Vytauto kariuomenę, daugiausiai raitininkais, bei vėliau liko Lietuvoje, kita dalis – užsiėmė prekyba. 1402 m. armėnai gavo leidimą laisvai prekiauti LDK ir Lenkijoje.

    Armėnai lietuvių kunigaikščių kariuomenėse ėmė tarnauti dar XIV a. Jie padėjo Kariotaičiams ginti Podolės pasienio tvirtoves, o vėliau buvo Vytauto, Švitrigailos ir kitų didžiųjų Lietuvos kunigaikščių tarnyboje. Armėnai dalyvavo Vorsklos, Žalgirio, Chotino mūšiuose. Šį mūšį savo veikale„Chotino karo istorija“ aprašė jo amžininkas armėnas istorikas Hovanesas Kamenaci.

    Ordino šnipo žiniomis, 1410 m. balandžio-gegužės mėnesiais Vytautas šaukė į karą žmones ne tik iš LDK, bet ir iš Rusios, Totorijos, Armėnijos. Johanas Foigtas (Voigt) kapitalinėje „Prūsijos istorijoje“ cituoja paties kryžiuočių ordino magistro Heinricho fon Plaueno laišką, kuriame šis, išskaičiuodamas priešų pajėgas, pamini ir armėnus.

    Iš pietinių LDK žemių į Žalgirio mūšį atvyko žmonės iš Kijevo ir Lucko – abiejuose buvo armėnų kolonijų. Tarp dalyvavusiųjų armėnų galėjo būti atvykėlių iš užsienio kolonijų bei gimtinės. Istorikai rašo, kad du armėnų raitininkų pulkai dalyvavo Griunvaldo (Žalgirio) mūšyje ir, kad armėnų junginys, vadovaujamas savo vaito, didvyriškai kovėsi.

    2010 m. liepos 6 d. armėnų bendruomenės atstovų neštose vėliavose panaudoti du motyvai, simbolizuojantys dvi armėnų grupes, dalyvavusias Žalgirio mūšyje. Vienas – LDK ir Lenkijoje populiarus armėnų savivaldos simbolis – avinėlis, laikantis ietį su vėliava, kurios krašte – kryžius. Šis senas krikščioniškas simbolis (Agnus Dei) buvo pavaizduotas Podolės Kameneco armėnų herbe bei Kijevo armėnų vyresniųjų tarybos antspaude. Jis skiriasi nuo kryžiuočių vėliavos Avinėlio, iš kurio šono į dubenėlį srūva kraujas. Tai – kenčiantis Avinėlis, auka už nuodėmes. Armėnų vėliavoje – Avinėlis su pergalės vėliava, prisikėlusio Kristaus simbolis.

    Vėliava su pantera, nešančia ant nugaros kryžių (viduramžių Ani karalystės herbas ir dabartinio Armėnijos Respublikos herbo sudėtinė dalis), simbolizuoja armėnų riterius, kuriuos pašaukė Vytautas iš Armėnijos.

    Šaltinis: http://www.voruta.lt/armenu-atstovai-palydejo-karius-i-zalgirio-musi/
    Autorius: Ruslanas Arutiunianas