M. K. ČIURLIONIO TAURĖS PRIMINĖ LIETUVOS IR ARMĖNIJOS DRAUGYSTĘ

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namuose spalio 17 dieną vyko gražia tradicija jau tapusio projekto „M. K. Čiurlionis pasauliui“ iškilmingas renginys. M. K. Čiurlionio fondas kartu su Armėnijos ambasada įteikė tris REX M. K. Čiurlionio taures Lietuvos ir Armėnijos santykius palaikančioms bei puoselėjančioms asmenybėms.  

Svarbu nepamiršti, kad Lietuva yra pirmoji šalis, kuri pripažino Armėnijos nepriklausomybę, ir vienintelė iš Baltijos valstybių, oficialiai pripažinusi armėnų genocidą. Armėnų genocidas – armėnų tautos genocidas, jaunaturkių valdžios vykdytas 1915–1917 metais. Žuvusių armėnų skaičius, skirtingais vertinimais, siekia nuo 800 tūkstančių iki 2 milijonų.

Armėnų genocidas – vienas iš ryškiausių genocido neigimo pavyzdžių. Jau daugiau nei šimtmetį Turkija neigia organizavusi armėnų žudynes.

Nakties vaikai

Renginį pradėjo pianistės prof. Birutės Vainiūnaitės, kaip ir kas kartą – su ypatinga pajauta, precizika ir užsidegimu – atliktas M. K. Čiurlionio noktiurnas VL183. Noktiurnas (pranc. noctume < lot. nocturnus – „naktinis“) – muzikinis lyrinis, svajingas, instrumentinis, dažniausiai fortepijoninis muzikos kūrinys, kurio vidurinė dalis gyvesnė, kontrastingesnė. Tokie kūriniai itin buvo paplitę XIX amžiuje.

M. K. Čiurlionio noktiurnai – tikri nakties vaikai. Tai jo bemiegėmis naktimis suguldyta kūryba. Savo muzikos kūrinius M. K. Čiurlionis dažniausiai parašydavo net neprisėdęs prie fortepijono. Jo kambarėlyje Druskininkuose kiaurą naktį žibėdavo lempa. O rytais menininkas pribėgdavo prie fortepijono ir paskambindavo sesei savo naują kūrinį.

Pirma taurė. Vertėjai, poetei, aktyvistei

Visą renginio programą vedė M. K. Čiurlionio fondo meninės veiklos vadovas Vytautas Paukštelis. Pirmoji taurė buvo įteikta poetei, vertėjai Marytei Kontrimaitei (A†A). Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtčianas kalbėjo: „Marytė Kontrimaitė yra viena ryškiausių Armėnijos ir Lietuvos draugystės simbolių. Ji visą savo gyvenimą paskyrė dvišaliams santykiams įvairiose srityse stiprinti.“ M. Kontrimaitės dukra, priimdama taurę, gėles ir diplomą, prisiminė, kad jos mama, jau sunkiai sirgdama, su ja kalbėjosi armėniškai. Tai, be abejo, liudija, kokia brangi ir artima ši šalis jai buvo.

Būdama dvejų metukų, M. Kontrimaitė buvo ištremta į Irkutsko srities Bodaibo miestą. Po lietuvių kalbos ir literatūros studijų Vilniaus universitete stažavosi Jerevano universitete, kur studijavo armėnų kalbą ir literatūrą. Buvo ypač žinoma kaip vertėja, vertė daugiausia iš armėnų kalbos. Ji išvertė ir sudarė armėnų poezijos rinktinę „Akmuo ir šviesa“ (1982 m.), G. Emino esę „Septynios giesmės apie Armėniją“ (1984 m.), „Armėnų apysakas“ (kartu su Z. Sakalauskiene, 1985 m.), H. Tumaniano, K. Simoniano, V. Pohosiano ir daugybės kitų autorių kūrinius. M. Kontrimaitė paskelbė daugybę straipsnių apie armėnų literatūrą, kultūrą, istoriją. 1993–1994 metais leido laikraštį „Armena“, parašė kelis apžvalginius ir gal per šimtą armėniškos tematikos informacinių straipsnių enciklopedijai.

Jos nuopelnai armėnų literatūrai neliko nepastebėti – 2012 metais jai suteiktas Armėnijos Mokslų akademijos garbės daktarės vardas už armėnų ir lietuvių ryšių stiprinimą bei plėtojimą, o 2015-aisiais įteiktas Grigoro Narekaci atminimo medalis. Tais pat metais jai suteiktas Armėnijos miesto Giumri garbės pilietės vardas. Po 1988 metų žemės drebėjimo, būdama Lietuvos pagalbos nukentėjusiai Armėnijai komisijos narė, atkakliai kovojo su „Didžiojo brolio“ draudimu evakuoti nukentėjusius žmones į Lietuvą.

Ir jai pasisekė suorganizuoti evakuaciją – atvyko apie 1200 žmonių, iki 1990 metų vasaros veikė armėnams įsteigta mokykla. Vėliau sėkmingai rinko labdarą Kalnų Karabacho žmonėms ir pati asmeniškai, nebijodama karo pavojų, lydėjo ją iki tikslo. Nuo 2009 iki 2011 metų ji buvo Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narė bei Lietuvos ir Armėnijos draugijos pirmininkė. 2013-aisiais M. Kontrimaitė buvo apdovanota Lietuvos žurnalistų draugijos skiriama Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.

Antra taurė. Atkurti istorinę teisybę

Antroji taurė atiteko Varėnos merui Algiui Kašėtai, kuris, kaip tvirtino T. Mkrtčianas, yra didis Armėnijos draugas. A. Kašėtos indėlis į tai, kad 2005 metais Armėnijos genocidas būtų pripažintas Lietuvos Seimo, neįkainojamas. Varėnos meras, atsiimdamas padėkos simbolius, teigė, kad Lietuvos ir Armėnijos santykiai mūsų šaliai yra testas, kurį, jis viliasi, ateityje išlaikysime.

A. Kašėta yra baigęs Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakultetą ir įgijęs istoriko specialybę. A. Kašėta dirbo įvairių kultūros paveldo vertybių apsaugos institucijose, o nuo 2015 metų yra Varėnos meras. Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje Varėnos rajone. A. Kašėta tyrinėjo pokario metų istoriją – paskelbė knygų ir dokumentų rinkinių šia tematika.

Šių metų rugsėjo 28 dieną Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta ir Armėnijos Diližano miesto meras Armenas Santrosianas pasirašė ketinimo užmegzti bendradarbiavimo ryšius su Armėnijos Respublikos Diližano miestu protokolą. Bus siekiama naudingo tarpusavio bendradarbiavimo ekonomikos ir verslo, valdymo ir savivaldos, švietimo ir mokslo, sveikatos ir socialinės apsaugos, aplinkosaugos, kultūros, sporto ir turizmo, jaunimo reikalų srityse. Vėliau šiose srityse planuojama sudaryti draugystės ir bendradarbiavimo sutartį.

Trečia taurė. Dvišalių santykių tvirtovė

T. Mkrtčianas trumpai pristatė buvusio Lietuvos ambasadoriaus Armėnijoje Eriko Petriko veiklą, kuriam ir buvo įteikta trečioji taurė. Armėnijos ambasadorius dėkojo šiam diplomatui už jo nuopelnus plėtojant politinius, ekonominius ir kultūrinius santykius tarp Armėnijos ir Lietuvos. E. Petrikas yra baigęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Įvairias diplomatines pareigas ėjo Danijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje.

E. Petrikui suteiktas Nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo mininstro diplomatinis rangas. 2003 m. jis apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. E. Petrikas, būdamas lietuvių ambasadorius Armėnijoje, aktyviai stiprino dvišalį Lietuvos ir Armėnijos bendradarbiavimą investicijų, prekybos, žemės ūkio, socialinės ir darbo apsaugos, kultūros, viešojo valdymo, energetikos, turizmo bei kitose srityse.

Subtili puantilistinė lyrika

Renginyje eksponuotos armėnų dailininkų Gevorgo Bašindžagiano, Vardgeso Sureniantso ir Panoso Terlemeziano darbų reprodukcijos, kurios toliau keliaus po mokyklas kartu su projektu „Augame su M. K. Čiurlioniu“. Visi šie armėnų autoriai yra M. K. Čiurlionio amžininkai. Jų estetika dėl švelnaus kolorito ir subtilios lyrikos yra artima M. K. Čiurlionio kūrybai.

V. Sureniantso kūriniai priskiriami realizmo stiliui, tačiau jiems panaudojama kruopštumo ir subtilumo reikalaujanti puantilizmo technika. Tai matyti renginyje eksponuotose jo kūriniuose „Salomė“ (1907 m.) ir „Išniekinta Šventovė“ (1895 m.). Jis buvo armėnų tapytojas, skulptorius, iliustratorius, vertėjas, meno kritikas ir teatro aktorius.

V. Sureniantsas yra armėnų istorinio tapybos žanro pradininkas. Jo paveikslai perteikia scenas, siužetus iš armėnų pasakų ir įvairių istorinių įvykių. Nors per visą jo gyvenimą buvo surengta tik viena šio autoriaus paroda, jis buvo pripažintas amžininkų, garsių armėnų ir rusų visuomenių narių, pavyzdžiui, Iljos Repino.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tarp Rusijos, Paryžiaus ir Armėnijos

Parodoje buvo eksponuojami ir G. Bašindžagiano kūriniai „Ararato kalnas“ (1912 m.) ir „Kačaturo Aboviano namas Kanakeryje“ (1884 m.). Šis autorius ryškiai paveikė armėnų peizažinės tapybos raidą. Gruzijoje gimęs autorius po dailės studijų Sankt Peterburge, keliavo per Kaukazą. Vėliau lankėsi Italijoje ir Šveicarijoje, kur susipažino su europietišku klasikiniu menu ir Alpėmis. Jis tvirtino: „Alpės gražios, bet jos negali užkariauti tavo širdies, jei esi matęs Kaukazą.“ Vėliau autorius gyveno Kaukaze ir Paryžiuje.

Parodoje taip pat regėjome P. Terlemeziano paveikslus „Autoportretas“ ir „Įėjimas į mečetę“ (1919 m.). Šis autorius buvo maištingos sielos – būdamas studentas jis prisijungė prie jaunuolių, kovojančių su sultono valdžia, vėliau buvo Vano pasipriešinimo lyderis. Meninį išsilavinimą jis įgijo Sankt Peterburge ir Paryžiuje. Tad jo patirta dailės įtaką panaši į G. Bašindžagiano. Jo kūryba paveikta impresionizmo.

P. Terlemezianas buvo urbanistinių peizažų autorius. Po armėnų genocido jis gyveno Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje ir JAV. Po Armėnijos sovietizacijos persikėlė į Armėnijos sostinę Jereveną. P. Terlemezianas buvo kunigo ir kompozitoriaus Komito draugas – jaunuoliai gyveno viename kambaryje, P. Terlemezianas tapė Komito portretus.

Sulaužyti likimai

Renginį užbaigė B. Vainiūnaitė, sugrodama minėto armėnų kompozitoriaus, M. K. Čiurlionio amžininko Komito „6 šokius fortepijonui“. Komitas buvo ne tik armėnų kunigas ir kompozitorius, bet ir muzikologas, dainininkas, chorvedys. Komitas – armėnų nacionalinės muzikos mokyklos pradininkas. Jis yra pripažįstamas vienu iš etnomuzikologijos pionierių. Surinko ir užrašė maždaug 3000 armėnų folkloro muzikos kūrinių, domėjosi kurdų liaudies dainomis.

Per armėnų genocidą Komitas buvo areštuotas ir deportuotas į koncentracijos stovyklą. Dėl nežinomų aplinkybių buvo gana greitai išlaisvintas, tačiau patyrė sunkių potrauminio streso sutrikimų. Komitas yra tapęs genocido sužlugdytų likimų, meno lauko veikėjų simboliu.

Tradiciniai armėnų šokiai

Šešių šokių pianinui ciklą Komitas parašė ir atliko 1906 metais Paryžiuje. Tai yra jaudinanti ir originali kompozicija, kurioje pirmą kartą pianinas tampa Komito pagrindiniu pasirodymo instrumentu. Visi šeši kūriniai yra paremti tradiciniais armėnų šokių stiliais. Pirmasis šokis „Yerangi“ pabrėžia moterų šokio gracingumą, eleganciją, švelnumą. „Unabi“, pasak paties Komito, yra subtili ir didinga. Malonią melodiją sudaro dvi sumaniai supintos melodijų linijos.

Kūriniuose „Marali“ ir „Shushiki“ ryškiai perteiktas liaudies instrumentų charakteris ir tembras. Dainoje „Marali“ Komitas imituoja specifinio armėnų instrumento, panašaus į tambūriną, plačiai armėnų valstiečių naudotą akomponavimui, garsą. Kūrinyje „Shushiki“ klausytojas gali išgirsti styginių instrumentų imitaciją. „Het u Araj“ yra vyrų šokis ratu. Komitas imituoja armėnų liaudies instrumentus: piemenėlių nendrinį vamzdelį ir be lazdelių grojamą mušamąjį. Paskutinis šokis „Shoror“ yra herojinis vyrų šokis. Komitas pažymi, kad jis turi būti atliktas didingai ir herojiškai, panaudojant ir praeitame šokyje girdėtas dviejų instrumentų imitacijas.

M. K. Čiurlionio fondas įkurtas 1997 metais. Jau daugiau nei du dešimtmečius fondas vykdo novatoriškus projektus meno, kultūros, švietimo ir diplomatijos srityse. Fondo veiklos tikslai – genialaus Lietuvos dailininko, kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kūrybos aktualizavimas, taip pat kultūrinio paveldo saugojimas, meninė jaunimo edukacija, aktyvių, visuomeniškų asmenybių paieška ir jų kūrybinis bendradarbiavimas.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2018-10-25-m-k-ciurlionio-taures-primine-lietuvos-ir-armenijos-draugyste/172505?fbclid=IwAR1yEUW_vKDMNIireZEVelzSS6I2nS6-uMcgNKSr_BXimQMOOwRCx42IZKc