Fotomenininko Antano Stanevičiaus parodoje – armėnų tautos skausmas ir viltys

Fotomenininko Antano Stanevičiaus parodoje – armėnų tautos skausmas ir viltys

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje savaitgalį atidaryta  fotomenininko ir leidėjo Antano Stanevičiaus fotografijos paroda „Armėnija Ararato akyse“ sutraukė gausų būrį šios šalies mylėtojų, uostamiestyje gyvenančių ir studijuojančių armėnų. Renginys skirtas Armėnijos Respublikos šimtmečiui.

Maža, bet didinga valstybė

Jau penkis kartus lankęsis Armėnijoje A.Stanevičius savo parodoje pristato šio nuostabaus krašto gamtą, krikščionybės paminklus, žmonės, kurių akyse atsispindi Araratas – armėnams šventas kalnas. Po pasaulinių karų sumaišties, genocido jis, kaip ir kitos etninės armėnų žemės, atsidūrė Turkijos teritorijoje. Susirinkusius į parodą pasveikino Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtchyanas, Klaipėdos armėnų bendruomenės Van pirmininkas Albertas Albertjanas. Žodį tarė kunigas vienuolis, Šv. Pranciškaus onkologijos centro steigėjas brolis Benediktas, neseniai su draugais apkeliavęs kone visą Armėniją. Atidarius parodą, žiūrovai pakviesti į bibliotekos konferencijos salę, kur kalbėtojai prisiminė senesnės nei Egipto, Graikijos ir Romos civilizacijos Armėnijos, tada vadintos Urartų karalyste, istoriją. Klaipėdos muzikinio teatro styginių duetas ir pianistė atliko garsių armėnų kompozitorių Aramo Chačiaturiano, Arno Babadžaniano kūrinius. „Giliau susipažinęs su Armėnijos praeitimi ir dabartimi, suvokiau, kokia didinga ir svarbi ji yra visam krikščioniškajam pasauliui. Deja, istorijos ratas pasisuko taip, kad šią šalį per anksti nukariavo ir užvaldė barbarai“, – per parodos atidarymą kalbėjo kaip piligrimas Armėniją skersai ir išilgai išvažinėjęs A.Stanevičius. 

Globali Armėnija – ne sapnas

A.Stanevičiaus užfiksuoti vaizdai žiūrovų žvilgsnį kreipia į Araratą – magiškąjį kalną, į kurį armėnams norisi žiūrėti ir žiūrėti, o nusisukę jį jaučia nugara. Vos už keliasdešimties kilometrų nuo Armėnijos ir Turkijos sienos nutolusį Araratą kasdien mato Jerevano daugiabučių kvartalų gyventojai. Araratas – armėnų širdyje, tačiau tikrovė tokia, kad jie negali prie jo priartėti, nes Turkijos valdžia jau daug metų akylai kontroliuoja norinčių užkopti į šį kalną užsienio turistų srautą. Armėnijos piliečiai čia – nepageidaujami svečiai.  Užkaukazės žemėlapį karpę Leninas, Trockis, Stalinas ir kiti Rusijos bolševikai nulėmė taip, kad žiaurų turkų genocidą patyrusi tauta netektų savo istorinių ir etninių žemių, šiandien nusėtų armėniškų bažnyčių ir chačkarų duženomis.

Poezijos versmės atgaivina

Iš Armėnijos ką tik grįžęs pranciškonas brolis Benediktas į žiūrovus prabilo pirmojo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje gyvenusio armėnų dvasininko ir poeto Grigoro Narekaci eilėmis iš jo „Sielvartingųjų giedojimų knygos“, kurią į lietuvių kalbą prieš kelis dešimtmečius išvertė Sigitas Geda. „Tarsi nujautęs armėnų tautos likimą G.Narekaci sukūrė poezijos šedevrą. Jo maldose galime atrasti ir begalinio liūdesio, ir paguodos, dvasią bei kūną stiprinančios vilties“, – kalbėjo pranciškonų vienuolis, kuriam šio armėnų dainiaus eilės – įspūdingesnės nei Dovydo psalmės. Armėnų bažnyčios hierarchai ir tauta G.Narakoci pakylėjo į šventųjų rangą. Kalbama, kad gyvenimu nusivylę žmonės, skausmų iškankinti ligoniai guldamiesi į lovą jo knygos puslapius su eilėmis pasikišdavo po pagalve, o rytais pakildavo iš patalo sveikutėliai – tokia poeto žodžio galia. Vienintelę Vakarų Lietuvoje skausmo kliniką įkūręs žinomas medikas A.Albertjanas patvirtino, jog armėnai prisimena tokių stebuklingų išgijimų: „Vadinčiau tai gydomąja meno terapija – poezija, muzika, tapyba žmogaus kančias ir skausmą kartais numalšina geriau nei tabletės ir injekcijos“. Sunkiomis ligomis sergančius žmones Šv.Pranciškaus onkologijos centre gydantis broli Benediktas prsitarė, jog keliaujant po Armėniją subrendo mintis pakartoti S.Gedos išverstos G.Narakoci „Sielvartingųjų giedojimų knygos“ leidimą: „Tokios literatūros kaip vandens reikia ir mums“.

Pasirinktų Sevaną, o ne Temzę

A.Stanevičius tarp lietuvių ir armėnų, kaip praeityje buvusių didelių ir galingų valstybių atstovų, įžvelgia daug dvasinio panašumo, nors istorija ir kultūra labai jau skirtinga: Lietuvą suvienijęs valdovas Mindaugas krikštą priėmė 1251 metais, o Armėnijos karalius Trdatas, tai padarė dar 301 metais ir paskelbė pirmąją pasaulyje krikščioniškąją valstybę. „Rankraščiuose kukliai besireiškęs lietuvių raštas vainikuotas pirmoje spausdintinėje Martyno Mažvydo knygoje 1547 metais. Tada kūrėsi ir armėnų spaustuvės, bet jos skleidė dar 405 metais vyskupo Mesropo Maštoco sukurtą raštą, vartotą akmenyse ir pergamentuose, kurie iš šiandien spinduliuoja Matenadarane – senųjų rankraščių saugykloje“, – kalbėjo fotomenininkas. Parodos autorius prisipažino, jog nebegalėdamas gyventi Lietuvoje ieškotų prieglobsčio ne Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ar JAV, o Armėnijoje – Jerevano apylinkėse arba kur nors aukštikalnėse prie vaizdingojo Sevano ežero, bet, aišku, atokiau neramaus Kalnų Karabacho.

Praradimų pajauta suvienija

„Lietuvoje gyvena nemažai armėnų, gal jiems čia yra geriau negu po visų nukariavimų ir sienų perstumdymų smarkiai sumažėjusioje  ir nukraujavusioje gimtinėje ? Ko gero mus vienija skaudžių praradimų pajautimas ir supratimas, gyvybingumas – nepasiduoti, neištirpti, gyventi, kurti sau ir pasauliui“, – svarstė A.Stanevičius. T. Mkrtchyanas parodos autoriui Armėnijos pilietybės dar nežadėjo, bet uostamiesčio bibliotekos erdvėse eksponuojama A.Stanevičiaus fotografijos paroda sudomino diplomatą. Sužinojęs, kad autorius pristato tik dalį Armėnijoje užfiksuotų vaizdų, kultūros dialogams neabejingas T. Mkrtchyanas ne juokais užsidegė išleisti A.Stanevičiaus armėniškos tematikos fotografijų albumą. „Kitų šalių menininkų žvilgsnis į mūsų šalį, į jos praeitį ir dabartį yra ne tik įdomus, bet ir labai reikšmingas“, – teigė Armėnijos ambasadorius.

https://www.lrytas.lt/kultura/meno-pulsas/2018/10/28/news/fotomenininko-antano-staneviciaus-parodoje—armenu-tautos-skausmas-ir-viltys-8042352/#foto=8042246