• ARMĖNIŠKI ESKIZAI

    Armėniški eskizai

    Kasmet aplankau savo artimuosius Armėnijoje, o pernai pabūti teko ilgiau negu paprastai – net porą mėnesių ten pagyventi. Susikaupė šiek tiek įspūdžių, kurie, manau, gali būti įdomūs ir Lietuvos skaitytojams. Pavadinau šiuos tekstelius eskizais.

     

    „Draugiškiausias ir muzikaliausias projektas“

    Taip buvo reklamuojamas Jervane kelis mėnesius vykęs bendras Armėnijos ir Gruzijos projektas „10+10“. Dešimt garsių gruzinų dainininkų ir tiek pat armėnų kiekvieną sekmadienį dainavo duetu populiarias armėnų, gruzinų, Europos šalių įvairių stilių dainas: klasikines, liaudies, estrados, iš filmų ir tt. Kiekvienos šalies po penkis vyrus ir penkias moteris sudarė gražius, harmoningus duetus. Pasirodymus vertino mišri armėnų ir gruzinų žiuri, vedė laidas armėnų ir gruzinų kalba gruzinas ir armėnė, koncertai buvo transliuojami per Gruzijos ir Armėnijos televiziją. Stebina didelė projekto sėkmė. Dalyviai akivaizdžiai išgyveno nepeprastą kūrybinį pakilimą. Žiuri nariai dažnai pritrūkdavo žodžių, kad pagirtų atlikimo lygį ir novatoriškumą. Ne kartą jie sakė: „Tokiu stiliumi šios dainos dar niekas neatliko“.

    Ieškodamas tokio pasisekimo priežasčių, mąsčiau apie kelių tūkstantmečių šių dviejų tautų kaimynystę, senus kultūrinius ryšius, bendrus kultūros veikėjus, tokius kaip abiejų tautų kultūrą propagavęs armėnas režisierius S. Paradžanovas ir XVIII a. armėnų poetas ir kompozitorius Sajat Nova, kūręs abiem kalbom, gyvenęs Tbilisyje, buvęs gruzinų karaliaus dvaro dainiumi (projekte buvo atliekamos ir jo dainos). Mąsčiau apie armėnų ir gruzinų kalbų bendrybes – priklausydamos skirtingoms kalbų grupėms (armėnai – indoeuropiečių, gruzinai – Kaukazo kalbų šeimai) jos turi daug bendrų žodžių.

    Mąsčiau ir apie tai, kad lietuviai su baltarusiais, lenkais, rusais, latviais taip pat žino nemažai apie kaimynų dainų kultūrą ir dalyvaudami panašiame projekte galėtų savo atlikimu nustebinti ne vieną žinovą ir klausytoją. Esu įsitikinęs, kad tokie projektai gali suteikti kūrybos džiaugsmo atlikėjams ir estetinio malonumo klausytojams.

     

    Įamžinti „Mimino“ filmo herojai

    Pernai įvyko dar vienas su armėnų ir gruzinų kultūriniais ryšiais susijęs įvykis. Armėnijoje, kurortiniame Diližano mieste, kuris populiariame filme „Mimino“ paminėtas kaip armėno Mhero Mkrtčiano vaidinamo personažo tėviškė, liepos 4 dieną atidengtas paminklas filmo veikėjams, kuriuos vaidino Vachtangas Kikabidzė, Mkrtčianas ir Jevgenijus Leonovas. Atpažįstami personažai stovi šalia vandens šaltinio, kurio vanduo, pasak filmo veikėjo, „antras pasaulyje“.

    O truputį vėliau, spalio 14, Tbilisyje atidengtas Zurabo Cereteli sukurtas paminklas tiems patiems veikėjams. Atdengiant paminklą Tbilisyje dalyvavęs Diližano meras A. Santrosianas iškilmingai paskelbė, kad V. Kikabidzė išrinktas Diližano garbės piliečiu.

     

    Šardžos šeichas

    Diližanas – kurortinis miestas Armėnijos šiaurės rytuose, mano tėviškė. Nemanau, kad šis faktas būtų nors kiek įdomus Lietuvos skaitytojui, tačiau ten atsitikusi istorija susijusi su krikščionių ir musulmonų santykiais, turi tarptautinės reikšmės, todėl jaučiuosi turįs apie tai papasakoti, remdamasis „Diližano“ laikraščio pernai vasario mėnesį išspausdintu straipsniu. Netoli Diližano miesto vaizdingame miškais apaugusių kalnų glėbyje stūkso X-XIII a. pastatyto Haharcino vienuolyno kompleksas. Jis minimas viduramžių armėnų istorikų veikaluose kaip reikšmingas Armėnijos švietimo ir kultūros centras.

    Prieš keletą metų lankydamasis Armėnijoje, ten pabuvojo Jungtinių Arabų Emiratų Aukščiausiosios Tarybos narys, Šardžos valdovas šeichas Sultan bin Mohammed al Kasimi III, žinomas mecenatas, rašytojas ir istorijos veikalų autorius, daugelio Europos ir Azijos universitetų garbės daktaras. Jis susižavėjo Haharcino vienuolyno komplekso grožiu, susidomėjo istorija ir nutarė finansuoti jo restauravimą. Ir štai jau treti metai šeicho dosnios paramos dėka komplekse vyksta didelės apimties darbai. Restauruoti išlikę vienuolyno komplekso pastatai: Dievo Motinos katedra, Šv. Grigaliaus ir Šv. Stepono bažnyčios, vienuolyno valgykla; atstatoma karaliaus Gagiko koplyčia, Bagratidų dinastijos mauzoliejus ir kiti apgriuvę pastatai.

    Kasmet lankydamas artimuosius Diližane bendrauju su draugais ir giminaičiais, nuvykstu į Haharciną, uždegu žvalkelę, stebiu atstatymo darbus. Iš tiesų mes jaučiam didelį dėkingumą Šardžos šeichui už jo dosnią paramą. O dar svarbiau – jo poelgis stiprina saugesnės ateities viltį…

     

    Armėnijos Respublikos prezidento premija

    Jis pasirodė Armėnijos televizijos ekranuose pernai lapkričio 10-tą. Stambaus sudėjimo, barzdotas, kalbantis angliškai. Atrodė, kad jį džiugina ir žurnalisto pateikiami kalusimai ir savi atsakymai. Paaiškėjo, kad šis į milžiną vaiką panašus vyras – Styvas Vozniakas (Steve Wozniak), vienas iš “Apple Computer“ korporacijos steigėjų. Jis atvyko atsiimti Armėnijos Respublikos Prezidento 2011 metų premijos už pasaulinės reikšmės indėlį informacinės technologijos srityje. Lapkričio 11-tą įvyko premijos įteikimo ceremonija, per kurią Armėnijos prezidentas S. Sarkisianas pasakė:

    „Tai – žmogus, kuris pakeitė pasaulį, inicijuodamas pirmojo personalinio kompiuterio sukūrimą. Jo dėka kompiuteriai išėjo iš mokslo, karinių įstaigų, didžiųjų įmonių ir įžengė į kiekvieno žmogaus buitį. Iš esmės esu nusistatęs prieš revoliucijas, išskyrus tas, kurios vykta civilizacijos lygmenyje – kaip atsirado krikščionybė, technikos srityje – spauda, garo turbina, vidaus degimo variklis ir štai – kompiuterizacija. Tai sveikintinos revoliucijos.“

    Atsiimdamas premiją, St. Vozniakas pareiškė: „Kadangi už pasiekimus informacinių technologijų srityje nėra skiriama Nobelio premija, tai ši armėniška premija užpildo spragą“.

    St. Vozniakas yra antras šios premijos laureatas. Pirmasis šią premiją 2010 metais gavo buvęs „Intel“ korporacijos direktorių tarybos pirmininkas Kregas Baretas (Craig Barrett).

     

    Pasaulio sukūrimas

    Jerevanas yra išsidėstęs kalnų šlaituose pakopomis, panašiai, kaip antikinis graikų teatras, ir savo daugeliu tūkstančių langų žvelgia į Araratą. O tas irgi žiūri į šiuos langus. Nojaus laivo nesimato, jis mažas, palyginus su kalnu. Kad laivas matytųsi, dailininkai jį piešia iš artimos perspektyvos. Čiurlionio paveiksle laivas stūkso ant uolos, o aplinkui dar plyti beribis vandenynas. O štai Aivazovskio paveiksle tvano vandenys jau gerokai nuslūgę, Araratas iškilęs visu savo dydžiu. Nojus savo išgelbėtaisiais artimaisiais ir gyvuliais vedinas nusileido nuo kalno ir žygiuoja dar ne visai išsilaisvinusia nuo vandenų Ararato lyguma.Tęsiant paveikslo siužetą, randama patogi vieta pastatyti aukurui ir vynmedžiui pasodinti, paskui bus išspaustas pirmasis vynas, tai pasikartos ir kitais metais ir dar kitais – iki mūsų dienų. Nojaus palikuonys pasidaugins ir išplis po visą pasaulį maždaug taip, kaip pavaizduota lietuviškame 7 klasės istorijos atlase, schemoje, iliustruojančioje indoeuropiečių tautų sklaidą iš Armėnijos kalnyno ir vietovių aplink jį.

    Indoeuropiečiai pagal tradiciją laikomi Nojaus sūnaus Japeto palikuonimis. Tačiau Armėnijos kalnynas nėra susijęs tik su žmonijos išsigelbėjimu nuo tvano. Iš ten išteka dvi didžiosios upės – Tigras ir Eufratas, o jų ištakos, pasak Šv. Rašto, turėtų būti Rojuje…

    Istoriją apie tvaną ir pasaulio sukūrimą, anksčiau negu užrašyta Šv. Rašte, užfiksavo šumerai ir akadai. Šių senų kultūrų vaizdinius surinko orientalistas Artakas Movsisianas knygoje „Armėnija seniausiuose Artimųjų Rytų religiniuose vaizdiniuose“. Knygoje remiantis originalu atpasakoti seni mitai apie pasaulio sukūrimą. Seniausiais laikais „kai viršuje dar nebuvo įvardintas dangus, o apačioje sausuma dar neturėjo vardo“ du pirmapradžiai dievai – vandenynai Apsu ir promotė Tiamat „sumaišė savo vandenis“ ir užgimė dievai. Jų neramus būdas ir elgesys ėmė erzinti pirmaprades dievybes ir jie nutarė sunaikinti jaunuosius dievus. Protingiausias iš jų dievas Haija (arba Ea, šumerų – Enki) užmuša Apsu. Tiamat nori atkeršyti už Apsu nužudymą ir pakyla į kovą. Dievo Haija sūnus Mardukas ją nugali ir ima iš naujo kurti pasaulį. Jis Tiamat kūną padalija į dvi dalis. Iš vienos pusės sukuria dangų , paskui ant jos galvos užkelia pirmapradį kalną iš kurio (iš Tiamat akių) leidžia ištekėti Tigro ir Eufrato upėms. Iš likusios kūno dalies Mardukas sukuria žemę ir sutvirtina žemės ir dangaus ryšį.

    Galva kaip kalnas dangaus fone, iš akių išteka dvi upės, o apačioje žemė dar nesukurta – man šis motyvas iš karto pasirodė pažįstamas. Jį galima rasti Čiurlionio paveikslų albume, jis vadinasi „Amžinybė“, yra ir piešinys. Gali būti, kad genialusis Lietuvos dailininkas pavaizdavo būtent vieną iš seniausių mus pasiekusių pasaulio sukūrimo vaizdinių.

    Ruslanas Arutiuniuanas

    R Arutiuniano nuotraukos:

    1. Paminklas filmo „Mimino“ herojams Diližane

    2. Diližano Haharcino kompleksas

    3. Araratas žvelgiant iš Jerevano

    Reprodukcijos:

    4. M. K. Čiurlionio Nojaus arka

    5. I. Aivazovskio Nojus nusileidžia iš Ararato

    6. M.K Čiurlionio Amžinybė