• Lietuvos armėnų sąjunga paminėjo 500 metų spausdintos armėniškos knygos jubiliejų

    Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, gruodžio 15 dieną Lietuvos armėnų sąjunga šventė dviguba proga: paminėjo armėnų spausdintos knygos 500 metų jubiliejų ir Jerevano paskelbimą 2012-ųjų metų pasaulio knygų sostine.

    Pranešimą, skirtą armėnų spausdintos knygos 500-mečiui, pasikeisdami perskaitė Džulija Tunian ir Narekas Hovhanisianas. Pranešime pabrėžta, kad Armėnijoje rankraštinės knygos plito nuo Antikos laikų, o pirmoji spausdinta knyga išleista 1512 metais Venecijoje Hakopo Mehaparto rūpesčiu. Dar anksčiau, 1486 metais Maince buvo išspausdinta armėniška abėcėlė. Tuo metu, kai Europoje įsigalėjo Renesanso epocha, Armėniją ir jos kaimynes siaubė Tamerlanas ir Šachas Abasas. Žmonėms tada rūpėjo tik tai, kaip išgyventi, kultūra, literatūra, švietimas patyrė didžiulį nuosmūkį. Armėnų tauta žinojo apie Gutenburgo išradimą ir tikėjo, kad tautą geriausiai gali apsaugoti nuo išnykimo raštingumo gimtąja kalba platinimas, o tam labai padės knygų spausdinimas. Pirmosios armėnų knygos spausdinimui Hakopas Mehapartas Veneciją pasirinko ne atsitiktinai – Gutenbergo išradimas Italiją pasiekė 1464 metais, o 1510 –aisiais Venecijoje jau buvo apie 200 leidyklų, kurios spausdino knygas įvairiomis kalbomis. Tuo metu Venecijoje gyvavo aktyvi armėnų bendruomenė, ją dažnai lankė armėnų pirkliai.

    1512–13 metais H. Mehapartas išspausdino 5 knygas: „Urbatagirk“ (maldynas, pavadintas „Penktadienio knyga“), „Parzatumar“ (kalendorius), „Pataragatetr“ (mišių tvarka), „Ahtark“ (apie ligas ir jų gydymą, receptai) ir „Taharan“ (giesmynas). Armėnams, įpratusiems naudotis rankraštinėmis knygomis, spausdintinės iš pradžių buvo neįprastos, todėl H. Mahapartas savoms knygoms suteikė rankraštinių pavidalą. Pasekęs H. Mehaparto pavyzdžiu Abgaras Tohateci 1565 – 66 metais išleido „Psalmyną“, o vėliau ir dar 6 knygas. XVI amžiuje buvo išleista 17 spausdintinių knygų: 6 Venecijoje, 3 Konstantinopolyje, 3 Romoje, 5 Amsterdame. Civilizacijos istorijoje tai buvo išskirtinis reiškinys, kai valstybingumo netekusi tauta 1512 – 1918 metais išspausdino per 20 tūkstančių pavadinimų knygų. Iki 1800 metų išleista 1095 pavadinimų knygos.

    Armėnų tautiniam tapatumui išsaugoti labai padėjo spaustuvių steigimas. Jos priartino žmones prie kultūros, tapo jos židiniais. XVII amžiuje armėniškos knygos buvo spausdinamos Venecijoje, Marselyje, Konstantinopolyje, Lvove, Romoje, Milane, Amsterdame, Smirnoje, Leipcige. Vėliau jos įsteigtos Anglijoje (1736), Venecijoje Šventojo Lozoriaus saloje mchitaristų vienuolyne (1788), Tbilisyje (1823), Šušoje, Kalnų Karabache (1827), Baku, Aleksandropolyje. Šušoje iki 1920 m. armėnų žudynių veikė dvi spaustuvės, leista 20 pavadinimų armėniškų laikraščių.

    Irane pirmoji armėniška spaustuvė įsteigta armėnų kolonijoje Naujojoje Džulfoje Isfaghane. Joje 1636 metais Chačaturas Kesareci išleido „Psalmyną“. Įdomu, kad pirmoji knyga persų kalba išspausdinta tik po 192 metų, 1828 metais.

    Pačioje Armėnijoje pirmoji spaustuvė įsteigta 1771 metais Vaharšapate. 1772 metais joje išspausdinta knyga „Dvasinė kelionė“, kurią rėmė katalikosas Simeonas Pirmasis Jerevanci.

    Rankraštinėse senovinėse armėnų knygose raštininkai knygos gale pridėdavo atminimo įrašus apie knygų parašymo aplinkybes. Panašūs įrašai atsirado ir spausdintose knygose, jie padeda sužinoti armėnų spaudos istoriją, kuri dažnai buvo lydima pasiaukojimo ir vargo.

    Apie Jerevano paskelbimą 2012 metų pasaulio knygų sostine bei patį UNESCO projektą informavo Lietuvos UNESCO komiteto direktorė Marija Drėmaitė. Ji pasakojo, kad, atsižvelgdama į teigiamą patirtį organizuojant knygos ir autorių teisių dieną nuo 1996 metų, UNESCO inicijavo Pasaulinės knygų sostinės koncepciją. Pirmąja pasauline knygų sostine 2001-aisiais tapo Madridas. Projektas pasiteisino ir UNESCO Generalinė Konferencija paskyrė kasmetę nominaciją „Pasaulinė knygų sostinė“. Į Atrankos komitetą įtrauktos Tarptautinė leidėjų asociacija, Tarptautinė bibliotekų asociacijų federacija bei Tarptautinė knygų pardavėjų federacija. Taip užtikrinamas lygiavertis trijų pagrindinių knygų industrijos atstovų dalyvavimas.

    Jerevanas išrinktas todėl, kad pateikė kokybišką, įvairiapusišką programą, kuri buvo „labai išsami, realistinė, susieta su socialine padėtimi bei miesto dvasia.“.Ir joje atsispindi siekis kuo daugiau įtraukti visų kategorijų specialistų, veikiančių knygų industrijoje. Projekte „Jerevanas – 2012 metų pasaulinė knygų sostinė“ pagrindinis dėmesys skirtas vaikams ir paaugliams, kaip būsimiesiems žinių skleidėjams.

    M. Drėmaitė pasveikino armėnus dar viena proga – UNESCO į nematerialinių vertybių sąrašą 2012 m. gruodžio 5 d. įtraukė armėnų epą „Dovydas Sasunietis“ (dar vadinamas „Sasuno narsuoliai“).

    Poetas Vladas Braziūnas pasidalijo patirtais įspūdžiais iš nesenos kelionės į Armėniją, paskaitė eilėraščių, kurių vertimą armėniškai perskaitė Marytė Kontrimaitė. Dr. Domas Kaunas palygino pirmąsias spausdintas įvairų tautų knygas. Dauguma jų – nedidelės apimties, kai kurios – vos po kelis puslapius, o armėnų – apie 200 puslapių, Jis pabrėžė ypatingą armėnų tautos meilę knygoms, kaip šviesos ir kultūros šaltiniui.

    Armėnijos Respublikos ambasadorius Ara Aivazianas pasveikino susirinkusius su neeiline švente, o rašytoją, Armėnijos nacionalinės premijos laureatą Vahagną Grigorianą – su jubiliejumi. Taip pat ambasadorius pasveikino poetę Marytę Kontrimaitę ypatinga proga: Armėnijos Mokslų Akademija suteikė jai garbės daktarės vardą, Jis įteikė jai oficialų diplomą ir pavadino ją Armėnijos kultūros ambasadore Lietuvoje.

    Poetė ir žurnalistė, vertėja iš armėnų kalbos Marytė Kontrimaitė studijavo armėnų kalbą Jerevano universitete, išvertė į lietuvių kalbą nemaža armėnų rašytojų kūrybos, rašė Lietuvos spaudoje apie Armėnijos literatūrą, taip pat – publicistinius straipsnius, verčia iš lietuvių kalbos į armėnų ir atvirkščiai, yra vertėjavusi ir oficialių tarpvalstybinių aukščiausio lygio susitikimų metu. Ji buvo su Armėnija sunkiausiais nesenos istorijos momentais: aktyviai veikė organizuojant pagalbą nukentėjusiems nuo galingo žemės drebėjimo, organizavo hunmanitarinę pagalbą Kalnų Karabachui konflikto metu.

    Istorikė Vega Arutiunian-Ribikauskienė trumpai papasakojo apie Minske vykusią konferenciją, skirtą armėnų kultūros paveldui Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Lenkijos Karalystėje ir pademonstravo didelės apimties dviejų tomų Armėnų kultūros Ukrainoje enciklopediją (I tomas per 1000 psl.) išleistą trimis kalbomis (ukrainiečių, rusų ir anglų).

    Oficialiąją dalį papildė Justinos Arutiunian atliktos senovinės armėnų giesmės, o pabaigė renginį įspūdingas Kauno armėnų bendrijos merginų ansamblio „Hajrenik“ pasirodymas. Merginos padainavo armėniškų dainų, pašoko grakščių moteriškų šokių, o vėliau ir šauniai skėlė ugningą, paprastai vyrų šokamą „Kočarį“.

    Autorius: Ruslanas Arutiunianas