Armėnų politikai Lietuvoje prieš 20 metų
by Dovydas • 20 sausio, 2013 • Aktualijos, Naujienos
1991 metų sausio 13-ąją Lietuvos Seimo rūmuose susitikau su SSRS Tautybių tarybos delegacijos nario L. Ter Petrosiano patarėju Ašotu Manučarianu, vienu iš Armėnų Nacionalinio judėjimo lyderių. Susitikimas įvyko po to, kai mikrofonu buvo paskelbta, jog kviečiami į rūmus asmenys, turintys žinių apie Lietuvoje buvojusį armėnų politiką Šavaršą Kočarianą. Bendravau su juo ir žinojau, kad jis jau išvyko iš Lietuvos, tad nuėjau į rūmus. Susitikimo metu A. Manučarianas pasakė, kad jie atvyko į Vilnių, nes turi didelę bendravimo su kariškiais patirtį ir nori užkirsti kelią dideliam kraujo praliejimui. Kad kariškiai nešaudytų, su jais reikia kalbėtis. Tada jis dar pasakė, kad SSRS vadovybės delegacija suformuota jų, armėnų politikų, iniciatyva.
Daugiau apie tai paklausinėjau A. Manučariano Armėnijoje 2011 metų pavasarį, dvidešimt metų po tų įvykių. „Taip, tiesa“, patvirtino jis ir pridūrė, kad tai turi trumpą priešistorę. Jis papasakojo, kad 1988 m. po I Sąjūdžio suvažiavimo, kuriame jis dalyvavo, Vilniaus Skaičiavimo mašinų gamykloje įvyko susitikimas su tenykščiais sąjūdiečiais, kur vienas dalyvis apkaltino Armėnų Nacionalinį judėjimą konfliktiškumu, o susitikime dalyvavusi Galina Starovoitova jam atsakė, kad jei SSRS centrinė valdžia panorės, rytoj kraujas gali būti pralietas ir Vilniuje. Tą susitikimą aš gerai prisimenu, nes anuomet dirbau su gamykla susijusiame institute ir prisidėjau prie to susitikimo organizavimo.
A. Manučarianas dalyvavo Sąjūdžio pirmajame suvažiavime, ten pat buvo ir Galina Starovoitova, kuri vėliau Armėnijoje buvo išrinkta 1989-1991 SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate. Tokio armėnų pasitikėjimo ji nusipelnė, nes vienu iš demokratijos pagrindinių principų ji laikė tautų apsisprendimo teisę, todėl ji rėmė Karabacho armėnus jų kovoje už laisvę ir nepriklausomybę. Taip pat ji atkakliai kovojo ir dėl Armėnų nacionalinio judėjimo lyderių paleidimo iš kalėjimo. Daugelis jų, taip pat ir A. Manučarianas bei L. Ter Petrosianas, buvo areštuoti M. Gorbačiovo įsakymu, jam lankantis Armėnijoje 1988 m. gruodį po žemės drebėjimo.
Pasak A. Manučariano, 1991 m., kelios dienos iki sausio 13-osios, jam iš Maskvos paskambino G. Starovoitova ir pareiškė, kad Lietuvai gresia kraujo praliejimas, reikia kažką daryti. A. Manučarianas, pasikalbėjęs su Lietuvos atstovu Maskvoje E. Bičkausku, patikslina informaciją, persako anuometiniam Armėnijos Aukščiausios Tarybos pirmininkui L. Ter Petrosianui ir jie nusprendžia dviese neatidėliodami vykti į Maskvą derėtis dėl Lietuvos. Rezultatas – M. Gorbačiovas sukviečia pasitarimą, kuriame priimtas L. Ter Petrosiano pasiūlymas pasiųsti į Lietuvą delegaciją. Priimti šį sprendimą labai padėjo B. Jelcinas. Delegacijos vadovais paskiriami L. Ter Petrosianas ir N. Dementėjus, Baltarusijos AT pirmininkas. Delegacijos sudėtyje taip pat buvo M. Gorbačiovo Prezidentinės tarybos narys, žymus ukrainiečių rašytojas B. Oleinikas bei SSRS AT Žmogaus teisių ir viešumo komisijos pirmininkas V. Fotijevas. Lietuvos istoriografijoje ši delegacija vadinama „SSRS AT Tautybių Tarybos delegacija“. Jos tikslą suformuluoja taip: „rasti išeitį iš susidariusios padėties“. Sausio 12-tą delegacija išskrenda į Minską. Į L. Ter Petrosiano pastabą, kad reikia skristi į Vilnių, N. Dementėjus atsako, kad jis turįs neatidėliotinų reikalų Minske, o į Vilnių jie visi nuskrisią ryt iš ryto, per naktį nieko neatsitiksią. Minsko oro uoste juos pasitinka „Lietuvos išgelbėjimo komiteto“ atstovai. Kaip žinome, būtent tą naktį Vilniuje daug kas atsitiko…
Sausio 13-osios rytą 10,40 val. delegacija atskrenda į Vilnių, apsilanko Seime, pabendrauja su kelių gamyklų kolektyvais ir vyksta į Šiaurės miestelį susitikti su kariškiais. Pasak Manučariano, ten karininkų žmonos pademonstravo aiškų politinį požiūrį – jos tiesiog užsipuolė N. Dementėjų ir gana šiurkščiai išsakė savo pasipiktinimą centrine valdžia, kurios politika Lietuvoje sukėlė pavojų jų, kariškių šeimoms. Visiškai kitaip jos pasitiko L. Ter Petrosianą, sveikino jo atvykimą ir sakė, jog visas taikos įtvirtinimo viltis deda į jį.
Pasak A. Manučariano, iš Maskvos ateinančios žinios rodė, kad delegacijos tikslai keičiasi, tikimasi, kad ji išsiaiškins padėtį ir padės sureguliuoti situaciją.
Armėno politiko teigimu, Šiaurės miestelyje prasidėjo derybos su kariškiais. Pastarieji iš pradžių kalbėjo labai arogantiškai, ypač generolas V. Varenikovas. A. Manučariano teigimu pokalbyje dalyvavo ir generolas, kurį jis atpažino kaip buvusį dar pulkininką, pavarde Naumovas, veikusį 1990 m. gegužę Jerevane kruvino kariškių siautėjimo metu. Lietuvos informacijoje figūruoja generolas J. Naumanas.
A. Manučariano žodžiais, pokalbio Vilniuje metu jam ir L. Ter Petrosianui pavyko pasinaudoti tuo metu SSRS aukščiausioje valdžioje tvyrančio netikrumo atmosfera, abejonėmis bei tuo, kad apsilankymo metu keitėsi delegacijos įgaliojimai ir jų daugėjo. Pasisekė įtikinti, kad bet kas gali tapti „atpirkimo ožiu“. Pasekmė buvo ta, kad baimindamiesi asmeninės atsakomybės, niekas iš kariškių nebenorėjo daryti spaudimą karinėm priemonėm. Galop visi susitikimo dalyviai su palengvėjimu priėmė šitokią armėnų politikų pasiūlytą formuluotę: „Kadangi visi nori, kad Lietuvoje būtų tvarka ir teisingumas ir jei Lietuvos valdžios vadovai prisiima atsakomybę tai užtikrinti, reikia jiems tai patikėti. Žinoma, kariškiai pagelbės, jeigu Lietuvos valdžia paprašys jų pagalbos“. Kartu buvęs premjeras G. Vagnorius visus užtikrino, kad Lietuvos vyriausybė prisiima visą atsakomybę dėl tvarkos ir teisingumo. Atsisveikindamas su L. Ter Petrosianu Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis jam pasakė: „Lietuvos žmonės niekada nepamirš, ką jūs dėl jų dabar nuveikėte“.
Pasak A. Manučariano, maždaug taip vyko armėnų politikų diplomatinis tarpininkavimas Vilniuje 1991 m. sausio įvykių metu. Norint išvengti netikslumų ir nesusipratimų, praleidžiamos kai kurios smulkmenos.
Oficialioje lietuviškoje kronikoje rašoma, kad sausio 13 d. 21,15 val. Lietuvos AT Pirmininkas V. Landsbergis pranešė, jog su kariškiais pavyko susitarti, jie pažadėjo, kad artimiausią naktį jokios karinės akcijos nebus. Pabrėžiu, kad susitarimas įvyko tik su kariškiais, bet ne su politine vadovybe.
Tais pačiais metais vėl didelė politinė įtampa Lietuvoje kilo rugpjūtį, SSRS vadovybės pučo dienomis. Ir taip atsitiko, kad kelios dienos iki pučo armėnų politikai apsilankė Lietuvos parlamento rūmuose. 1991 rugpjūčio 14-tą dieną į Lietuvą atvyko didelė Armėnijos delegacija, kuriai vadovavo tuometinis šalies vadovas L. Ter Petrosianas. Tą dieną Vilniuje buvo pasirašyta sutartis dėl Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos tarpvalstybinių santykių. Ja abi Aukštosios susitariančios salys pripažino viena kitą tarptautinės teisės subjektais, suvereniomis valstybėmis, numatė plėtoti vėlesnį lygiateisį ir abipusiai naudingą bendradarbiavimą politikos, ekonomikos, kultūros ir kitose srityse, teikti juridinę pagalbą ir sudaryti sąlygas plačiam pasikeitimui informacija. Sutartį pasirašė Lietuvos Respublikos vardu Vytautas Landsbergis, o Armėnijos Respublikos vardu – L. Ter Petrosianas.
Vėliau parlamento rūmuose abiejų šalių vadovai susitiko su Lietuvos armėnų bendrijos atstovais. Po kelių dienų prasidėjo pučas. Ir vėl armėnų vėliava su kitomis budėjo prie Parlamento.
Autorius: Ruslanas Arutiunianas