Armėnai Olandijoje

Armėnų imigracija ir verslai Olandijoje

Ankstyviausios atvykusių į Olandiją armėnų notarinės sutartys sudarytos apie 1627 m. Jie keliavo iš Persijos, Osmanų imperijos ir kartas nuo karto lankė Žemutines provincijas (dab. Nyderlandų, Belgijos, Liuksemburgo ir Š. Prancūzijos teritorija). Po 1650 m. daugiau armėnų aplankė Amsterdamą ir sukūrė išvystytą bendruomenę. Nuo 1600 iki 1800 m. Olandijoje gyvenusių armėnų skaičius svyravo. Pagal kelis oficialius aktus tarp 1660 ir 1670 metų jų buvo šešiasdešimt šeši. 1687 m. šis skaičius sumažėjo iki 26, bet vėlesniais metais jų buvo apytiksliai 50, o 1715 m. 71 armėnas nuolat gyveno Amsterdame. Po 1730 m. jų skaičius vis mažėjo. 1810 m. tiktai 5 armėnai gyveno Olandijos sostinėje. Paskutinį armėną, kuris mirė 1845 m. Amsterdame vadino Johannes di Aruthian.

Pirmi atvykę į Olandiją armėnai buvo prekiautojai. 17-ojo šimtmečio pradžioje iškilo turtinga armėnų prekybininkų klasė. Persijos valdovas šachas Abasas suteikė jiems valstybinį šilko prekybos monopolį tarptautiniu mastu. Ypatingas olandų prekybos įstatymas, skirtas apsaugoti savus ekonominius interesus, neleido vežti prekių iš Turkijos ir Persijos kitais laivais negu olandų. Dėl šio įstatymo armėnų prekybininkai nuvyko į Olandiją sudaryti sutartis su Olandijos laivų savininkais, kad panaudotų jų laivus. Net buvo sudaryta su Olandijos Ost-Indijos kompanija sutartis panaudoti jų laivus, plaukiančius į Persiją ir Indiją. Kadangi ekonominė apsauga Anglijoje ir Prancūzijoje buvo griežtesnė negu Olandijoje, armėnų prekiautojai išsirinko liberalesnę Olandiją savo prekybai šilku. 17-ąjį šimtmetį Amsterdamas tapo Europos Rytinės tekstilės prekybos centru.

Armėnai prekiavo ne tiktai tolimuosiuose kraštuose. Jie taip pat vežė banginių ragines plokšteles iš Archangelsko, gintarą iš Gdansko ir veidrodžius iš Venecijos. Jie gabeno porcelianą į Sankt Peterburgą. Įdomu, kad jie nuplukdė olandų plyteles į Ispanijos miestą Kadisą Švč. Marijos bažnyčiai papuošti. Armėnai net prekiavo Amsterdamo vertybinių popierių biržoje. Jie buvo visapusiški prekiautojai.

18 a. pr. įkūręs Sankt Peterburgą Rusijos caras ėmė siekti sukoncentruoti prekybą su Persija per Rusiją. Tiems tikslams jis sėkmingai pasikvietė armėnų prekybininkų iš Amsterdamo. Būdamas Olandijoje apie 1700 m. caras Petras Didysis suteikė armėnams broliams Abro plataus masto prekybos licencijas. Tokiu būdu Rusijos šilko prekybos ekonominė politika taip pat klestėjo ir Amsterdame. Bet klestėjimas netruko ilgai. Auganti Rusijos tekstilės pramonė ir Rusijos suvaržyta prekybinė politika sukėlė greitą smukimą. Po 1720 m. mažiau šilko buvo vežama iš Persijos per Rusiją į Amsterdamą ir sumažėjo dėmesys ir kreditai armėnų prekiautojams.  Nauju tekstilės traukos centru Europoje tapo Leipcigas. Į jį persikėlė Olandijos prekiautojai – daugiausia armėnai, žydai ir graikai. Pagrindinė prekė buvo vilna, 18-ąjį šimtmetį medvilnė tapo taip pat svarbi. Kadangi armėnai, žydai, graikai ir sirai buvo mãžumos Osmanų valstybėje (kuri apėmė didžiąją istorinės Armėnijos dalį), jie sukūrė greito susisiekimo bei plačiai išvystytus socialinius tinklus. 1768 m. armėnams ir graikams priklausė ¾ visų laivų, kurie plaukė iš ir į Levanto šalis esančias į rytus nuo Viduržemio jūros.

Spauda

Armėnai 17, 18 ir 19 šimtmečiais Olandijoje buvo daugiausia prekiautojai. Bet buvo vienas ypatingas dalykas, kurį jie gamino savarankiškai, – knygos (Amsterdame pirmoji knyga armėnų kalba išleista 1661 m.). Prekiautojai norėjo turėti instrukcijų, praktinių vadovų, gramatikos knygų ir žodynų. 1665 m. armėnų bendruomenė Amsterdame turėjo savo dvasininką. Dvasininkija rūpinosi plačia religinių raštų sklaida. Šių priežasčių pakako, kad Amsterdame būtų pradėtas armėniško spausdinimo verslas. Spaustuvė buvo pavadinta „de heilige Ejmician en de Heilige Strijder Sargis“ (Šventasis Ečmiadzinas ir šventasis Karys Sarkisas). Pirmiausia jie pagamino gerą armėnišką šriftą. Svarbiausias armėnų spaustuvininkų nuopelnas Amsterdame buvo pirmasis Biblijos spausdinimas (1666–68 m.) armėnų kalba. Ji pavadinta ‘Oskano Biblija’ vyskupo ir leidėjo Oskan Jerevanci (Voskan, 1614–1674) garbei, kuris atvyko į Nyderlandus po kelionių Italijoje ir Prancūzijoje. Pagaliau po daugelio nesėkmių jis gavo galimybę išleisti armėnišką Bibliją Amsterdame. Po dvejų metų jis sugebėjo užbaigti pirmosios armėniškos Biblijos spausdinimą. Ji buvo iliustruota olando Cristoffel van Sichem’o. Amsterdamo ir Leideno universitetų bibliotekos vis dar turi originalius šios Biblijos egzempliorius.  Bet tai dar ne viskas. 1711 buvo išleistas vadinamasis „Tezaurus linguae Armenicae“, gramatikos knyga, kuri buvo bendradarbiavimo vaisius tarp armėnų spaustuvininkų ir Europos mokslininkų. Vertinant spausdinimo technikos ir estetiniu požiūriais ji yra gražiausia armėniška gramatika, kuri buvo kada nors sukurta. Ją pagamino antrosios armėniškos spaustuvės Amsterdame savininkas Luk Vanandeci (orig. Ghukas – ir bendraautorius). Armėniškas spaustuvinis šriftas, kurį jis panaudojo, buvo 1568 m.sukurtas  vengro Miklós Kis’o. 18 a. spaustuvininkas Venecijoje nupirko šias spaudos formas nuosavam naudojimui. Šis šriftas tapo armėniško spausdinimo Europoje standartu, ir vis dar pagal jo pavidalą kuriamos teisingos armėniškos spaudos formos. Iš viso armėnai Amsterdame išspausdino 53 pavadinimų leidinių, tame tarpe ir 250 persų muzikinių knygų komplektą. 

      Bažnyčia

Ryškiausias armėnų savitumas Olandijoje buvo jų sava bažnyčia su dvasininku. Tuo laiku didelė dalis Olandijos, ypač šiaurinės sritys, tapo protestantiškos. Armėnų tikintiesiems buvo leista pastatyti savo bažnyčią Amsterdame 1714 m. todėl, kad jie nepripažino popiežiaus valdžios.  Per 19-ąjį šimtmetį Olandijos armėnai sugrįžo į savo gimtąją šalį ar išvyko į kitus Europos regionus, arba asimiliavosi, daugiausia dėl besikeičiančios ekonomikos. Net jų bažnyčia buvo uždaryta 1856 metais. Bet ne visiems laikams. Po šimto metų, apie 1950 m., armėnai vėl iš Turkijos atvyko į Olandiją. Iki devintojo dešimtmečio ši imigracija tęsėsi. Pirmieji imigrantai buvo darbininkai. Vėliau armėnai taip pat vyko į Olandiją dėl politinių priežasčių. Po Armėnijos nepriklausomos valstybės paskelbimo 1990 m., paskutinė jų banga atkeliavo į Olandiją. Šiuo metu apytiksliai 15 000 armėnų gyvena Olandijoje, o Almele – mieste rytinėje Olandijoje šalia Vokietijos sienos – ir Amsterdame vėl pastebima jų koncentracija.. Abiejuose miestuose yra armėniškų bažnyčių pastatai. Amsterdame jų Šv. Dvasios bažnyčia yra vėl tame pat pastate, kaip ir pirmoji 1714 m. bažnyčia – Krom Boomssloot’o gatvėje.

Iš anglų k. vertė Vega Ribikauskienė

Jos Weitenberg (Armėnų kalbos ir literatūros profesorius Leideno universitete), ‘Armeense drukkunst in Amsterdam’ (Armėnų spausdinimo menas Amsterdame), ‘Omslag’ (Leideno universiteto bibliotekos apžvalga).

Henk Oldeman, ‘Twee boeken over de Armeense kerk’(Dvi knygos apie armėnų bažnyčią), ‘Opnieuw’ (Amsterdamo laikraštis).

Prof. dr. J. Gommans. ‘Nederlandse textiel in het achttiende-eeuwse Perzië’ (Olandų tekstilė 18 a. Persijoje). Low Countries Historical Review.