• SPALVŲ MEISTRAS

    „Tapykite akis, studentai. Akys – tai visatos modeliai. Išmokę jas gražiai nupiešti, pažinsite ir žmogaus sielą“. Šie žodžiai yra garsaus ankstyvojo impresionistinio meno atstovo, kurio pavardė kiekvieno armėno sąmonėje sukelia giliausias tapybos ir spalvų asociacijas. Tai buvo reto kantrumo ir neįtikėtinos vaizduotės žmogus, kurio paveikslai kvepėjo saule, spalvos liudijo gėrį, o kontūrai nevaržė laisvės…

    Martiros Saryan gimė Naujajame Nachičevane vėlyvajame XIX amžiuje. Būdamas 24 – erių tapo  Maskvos meno mokyklos dailės skyriaus absolventas, savo braižą turintis laisvasis menininkas. Jis mėgo tapyti gamtą ir tai labai ryškiai atspindėjo jo svajingą, nepolitišką asmenybę. Baigęs mokyklą Martiros daug keliavo, viešėjo Egipte, Konstantinopolyje, Irane. Ši kelionė tarsi perskyrė Saryano kūrybą į ankstesnįjį, brandųjį, o vėliau ir į vėlyvąjį kūrybos laikotarpius.

     Įkvėptas rytietiškos gamtos, dailininkas nutapė savo garsiausius paveikslus („Gatvė. Vidurdienis“, „Pavasario gėlės“, „Pražydę kalnai). Jo brandžiosios kūrybos perlai labai skyrėsi nuo pirmosios jo parodos – „Pasakos ir svajonės“ – darbų ( „Fėjų ežeras“, „Saulės kerai“ ), todėl antrasis menininko kūrybos etapas  neretai laikomas tobulumo išraiška. Tai buvo laikotarpis, kai iš pat pradžių suformuotą autentišką Saryano stilių, sklidiną fantastinių (mitologinių) motyvų, keitė harmoninga perspektyva, kurioje galima įžvelgti jo amžininkų – Polo Gogeno, Vincento Van Gogo, Henrio Matiso – pėdsakų. Šis akademinio ir klasikinio meno mišinys tapo jo sėkmės formule.

    Martiros Saryan buvo vienas iš nedaugelių armėnų dailininkų, pirmenybę  teikusių tautiniams elementams. Jo viduriniojo kūrybos laikotarpio darbuose, ypač atsispindi tėviškojo krašto spalvų gama, kontrastai įgauna harmonijos, o kiekviena gėlė perteikia kalnų vėjo dvelksmą ir švelnumą. Jam „gamta – vienintelis tikrasis dailės mokytojas“. Tai buvo genijus, privertęs prabilti drobę šiltomis Armėnijos spalvomis, vaizduojant ją it ilgą, atspalviais turtingą kilimą, kuriame vietos randa visa, kas gražu ir gera.

    Garsiausio armėnų dailininko paveikslų palikimą sudaro ne tik kraštovaizdžiai, bet ir žymių žmonių, tokių, kaip rašytojo Eghiše Čarenco, poeto Avetiko Isahakyano portretai. 1928m. Paryžiuje „Žerar“ galerijoje vykusioje Saryano paveikslų parodoje galima įžvelgti daugybe meistro vėlyvosios kūrybos pavyzdžių („Armėnija“, „Gėlės“), kuriuos kritikai prilygina didžiųjų dailininkų – P. Picasso ar A. Modigliani – menui. Dabar Tapytojo natiurmortai bei kiti darbai kabo jo paties namuose Jerevane, įvairiuose pasaulio miestuose : Maskvos Tretjakovskio galerijoje,  taip pat ir Nacionaliniame Armėnijos muziejuje, kur užima labai solidžią vietą visoje ekspozicijoje, o privatūs kolekcionieriai nenuilstamai kaupia jo kūrinius, kaip vienus iš originaliausių tapybos braižų išraiškų.

    Sovietų laikais, Martiros Saryan lankydavosi Jerevano Terlemezyan dailės akademijos klasėse. Vienas geriausių šiuolaikinių armėnų tapytojų Serob Darbinian (kuris, beje, 2009 -aisiais viešėjo Lietuvoje ir surengė parodą Klaipėdos Domšaičio galerijoje) dabar su malonumu prisimena studijų akimirkas, kurios pralėkdavo didžiojo meistro draugijoje. „Būdamas jau garbaus amžiaus, jį atvesdavo prilaikydami už alkūnių. Įėjęs, visų pirma apžiūrėdavo jaunųjų tapytojų paveikslus. Jam patiko darbštūs dailininkai, išsiskiriantys dvasine fantazija. Tačiau jis kiekvienam rasdavo ką pridurti. Dažniausiai akcentuodavo akių svarbą:  „Tapykite akis, studentai. Akys – žmogaus sielos atspindys.“

    Per savo 92-jus gyvenimo metus, Martiros Saryan dailės istorijoje įamžino neregėtąją – „juvelyrinę“ – Armėniją. Pasak žymaus armėnų tapytojo Minas Avetisyan „mirus Saryanui sugriuvo kalnas…..užgeso ugnikalnis…“, tačiau jo sukurtas spalvingos tėvynės įvaizdis lyg karšta lava praturtino kultūrą bei davė peno naujoms, daug platesnėms ir šiuolaikiškesnėms meno vizijoms.

     

    Autorė: Kristina Albertyan