• Apie Armėniją


    Armėnija yra mažiausia iš trijų užkaukazės valstybių (29.800 kv.km), tačiau turinti seną istoriją, savitą kultūrą ir papročius. 301 m. priėmusi krikščionybę, o penktame amžiuje sukūrusi raštą armėnų tauta išlaikė savitumą ir atkūrė prarastą valstybingumą , kuris kartu su tikėjimu ir tradicijomis tapo tautos išlikimo garantu.

    Geografija

    Armėnija yra tarp Mažosios Azijos ir užkaukazės, šiaurės vakarinėje Armėnijos kalnyno, dar vadinamo istorine Armėnija, dalyje. 90 % šalies ploto yra aukščiau nei 1000 m virš jūros lygio, vidutinis aukštis yra 1800 m. Iš šiaurės ir rytų supa Mažojo Kaukazo kalnagūbriai, priėjimo prie jūros neturi. Aukščiausia vieta – Aragaco kalnas (4090 m). Pietvakarinę šalies dalį užima Ararato lyguma, joje yra žemiausia vieta – 380 m virš jūros lygio. Armėnija yra Eurazijos ir Arabijos tektoninių plokščių susidūrimo vietoje, dėl to jai būdingi raukšliniai kalnai. Klimatas daugiausia žemyninis, sausas. Lygumose vidutinė sausio mėnesio temperatūra –5 °C, liepos mėnesio +25 °C, o metinis kritulių kiekis – ~400 mm. Kalnuose temperatūros atitinkamai būna –6 ir +20 °C, o kritulių kiekis – ~500 mm per metus. Apie 5 % šalies teritorijos užima Sevano ežeras, jame sukaupta per 85 % viso Armėnijos vandens. Šalies upės: Araksas, Razdanas, Vorotanas, Arpa ir kt.  priklauso Kuros upės baseinui. Kalnų šlaituose iki 2000 m aukščio plyti stepės. Apie penktadalį šalies ploto dengia plačialapiai miškai (bukai, ąžuolai, skroblai) ir krūmynai (kserofitų retmiškiai). Deja dėl blokados ir uždarytos atominės elektrinės devintojo dešimtmečio pradžioje kurui buvo iškirsti nemaži miškų plotai. Aukščiau kalnuose plyti alpinės ir subalpinės pievos. Įsteigtas Sevano nacionalinis parkas, Diližano ir vienas seniausių regione Hosrovo draustiniai.

    Ekonomika

    Po Sovietų sąjungos žlugimo nutrūkus ryšiams su kitomis sąjunginėmis respublikomis Armėnijoje žlugo nemažai pramoninių įmonių. Sovietų sąjungoje aukštą industrializacijos lygį pasiekusi valstybė turėjo persiorientuoti į kitas ūkio šakas. Ekonominę šalies padėtį nepriklausomybės pradžioje smarkiai pablogino ir tokie veiksniai kaip smarkus žemės drebėjimas 1988m., 4 metus trukęs karas su Azerbaidžanu, o taip pat nestabilumas Gruzijoje per kurią ėjo vieninteliai sausumos ir jūrų keliai į Europą. Įveikus pirminius sunkumus Armėnijai pavyko sėkmingai privatizuoti nemažai įmonių ir gamyklų, kurias perėmė Europos Sąjungos šalių, JAV, Rusijos, Kinijos ir kitų šalių įmonės. Kartu į privačias rankas pateko ir nemažą pelną nešančios Armėnijos kasyklos, kuriose išgaunami vertingi mineralai ir metalai. Svarbiausią vietą tarp jų užima molibdenas, varis, auksas. Taip pat yra nemažos cinko, barito ir sidabro atsargos. Didžiąją dalį jų taip pat valdo užsienio kapitalo įmonės. Kitos svarbios Armėnijos ūkio šakos yra žemės ūkis ir vis didesnę reikšmę šalies ekonomikoje įgaunantis turizmas. Gana svarbų įnašą į ūkio atkūrimą ir ekonomikos augimą, ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais padarė pasaulio armėnų bendruomenės finansinė parama. Nemažą finansinę paramą per tiesiogines išmokas ir paskolas Armėnijai suteikė Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas ir kitos finansinės institucijos ir šalys donorės. Pagrindinis šios finansinės pagalbos tikslas buvo siekis sumažinti biudžeto deficitą, stabilizuoti vietinę valiutą, vystyti privatų verslą, modernizuoti viešąjį sektorių ir tęsti žemės drebėjimo paveiktų šalies sričių atkūrimą.

    Demografija

    Iš beveik 8 milijonų pasaulyje gyvenančių armėnų pačioje Armėnijoje gyvena tik apie 3 milijonus gyventojų ir šis skaičius paskutiniu metu mažėja dėl augančios emigracijos. Apie 97,9 % šalies gyventojų yra armėnai. Kitos didesnės etninės grupės yra jazidai (jazidizmą išpažįstantys kurdai) (1,3 %), rusai (0,5 %), ukrainiečiai, gruzinai, graikai, asirai, udinai, osetinai, azerbaidžaniečiai ir baltarusiai. Be to šalyje išliko nedidelės ir surusėjusios lenkų ir Kaukazo vokiečių bendruomenės. Įdomi išlieka kelis šimtmečius Armėnijoje egzistuojanti ir savo tradicijas išlaikanti konservatyvi rusų-molokanų bendruomenė. Sovietmečiu didžiausia mažuma šalyje buvo azerbaidžaniečiai, kurie tuo metu sudarė 2,5% visų gyventojų, bet dėl Kalnų Karabacho konflikto daugelis jų emigravo į Azerbaidžaną. Dėl tos pačios priežasties daug Azerbaidžano armėnų persikraustė į Armėniją.

    Religija

    Dominuojanti religija Armėnijoje yra krikščionybė. Manoma, kad Armėnų apaštališkąją bažnyčią 40–60 m. po Kristaus gimimo įkūrė du Kristaus apaštalai. Tai yra seniausia pasaulyje valstybinė bažnyčia ir viena seniausių krikščioniškų bendruomenių. 301 m. Armėnija tapo pirmąja pasaulio valstybe, kurioje krikščionybė tapo oficialia religija. Armėnų apaštališkajai bažnyčiai priklauso maždaug 94,7 % Armėnų krikščionių. Tai yra labai apeiginga ir konservatyvi bažnyčia, pripažįstanti tik tris pirmuosius visuotinius bažnyčios susirinkimus. Dar 4 % šalies gyventojų sudaro Armėnų apaštališkajai bažnyčiai nepriklausantys krikščionys. Šalies vakaruose gyvenantys kurdai daugiausiai praktikuoja savo tradicinę religiją – jazidizmą. Tai monoteistinė religija, turinti gamtos garbinimo elementų. Šios religijos atstovai sudaro 1,3 % Armėnijos populiacijos. Jazidizmo neišpažįstantys kurdai daugiausiai yra sunitai.

    Šaltinis: Vikipedija