Džulfa sunaikintas šventųjų chačkarų miestas kurį įamžino Jurgis Baltrušaitis
by Dovydas • 6 sausio, 2018 • Kultūra, Naujienos
J. Baltrušaičio ekspedicijos užiksuoti Džulfos chačkarai
Kaip jau buvo minėta pirmojoje dalyje, mažai kas išliko iš senojo Džulfos miesto, todėl keliautojai dažnai mini senąsias kapines su tūkstančiais paminklų chačkarų, kaip įrodymą apie kadaise čia gyvavusi miestą ir jo gyventojus. Pavienius keliautojus stebino paminklų gausa, savotiška jų puošyba ir išsidėstymas. Stebėdami šias į kalną kylančias akmeninių stelų eiles, keliautojai iš Europos piešė eskizus ir užrašinėjo įspūdžius, tačiau ilgą laiką nebuvo vykdoma jokia mokslinė tiriamoji veikla. Vienas pirmųjų užrašęs, kruopščiai ištyrinėjęs ir užfiksavęs foto juostoje šiuos paminklus, buvo žymus XX a. pradžios menotyrininkas lietuvis Jurgis Baltrušaitis. Būtent jam ir jo indėliui į armėnų istorijos ir meno išsaugojimą bus skirta ši antroji straipsnio dalis.
Jurgis Baltrušaitis gimė 1903 m. Maskvoje, žymaus lietuvių poeto, vertėjo ir diplomato Jurgio Baltrušaičio šeimoje. Tėvas J. Baltrušaitis rašė lietuvių ir rusų kalbomis, mokėjo per dešimtį kalbų, daug vertė, artimai bendravo su žymiausiais to meto rusų intelektualais. 1920 m. jis buvo paskirtas Lietuvos specialiosios misijos Sovietų Rusijoje vadovu, o 1922 m. – Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Sovietų Sąjungoje. 1939 m. tapęs Lietuvos pasiuntinybės patarėju Paryžiuje, ten ir mirė 1944 m. Dabar nedaugeliui žinoma, kad vyresnysis Jurgis Baltrušaitis buvo armėnų ir jų literatūros bičiulis. Jis parašė lietuviškajai enciklopedijai išsamų straipsnį apie armėnų literatūrą, draugavo su armėnų poetu Aleksandru Caturianu, po kurio mirties parašė eilėraštį „Aleksandro Caturiano atminimui“, išvertė A. Caturiano ir Vahano Tekejano eilėraščių. Šios aplinkybės, matyt, nulėmė tai, kad jo sūnus vėliau taip pat pamilo armėnų kultūrą ir meną.
Tyrinėtojas (antras iš dešinės) ekspedicijos į Džulfą metu
Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis 1926 m. baigė Paryžiaus Sorbonos universitetą, kur studijavo meno istoriją ir archeologiją. 1927–1928 m. jis savo mokslinės menotyros ekspedicijos metu keliavo po Armėniją ir Gruziją. Armėnijoje susipažino ir susibičiuliavo su to meto žymiausiu senosios armėnų architektūros tyrinėtoju ir architektu Torosu Toramianu. Kelionėje jam taip pat teko bendrauti su architektais A. Tamanianu ir V. Buniatianu, archeologu ir folkloristu E. Lalajanu, menotyrininku R. Drampianu. Jų padedamas J. Baltrušaitis aplankė žymiausius Armėnijos viduramžių meno pavyzdžius, ankstyvąsias bazilikas, vienuolynų kompleksus ir pavienius architektūros paminklus. Keliaudamas po šiuos kraštus ir aprašinėdamas pasauliui dar neatrastus architektūros ir meno paminklus, J. Baltrušaitis pasinaudojo proga ir aplankė senosios Džulfos kapines. Kelionėje jį lydėjo kolega armėnų mokslininkas Ašcharabekas Kalantaras. Kadangi Džulfos miesto griuvėsiai ir visi tuo metų išlikę architektūros paminklai, tarp jų ir chačkarai, buvo pasienio su Turkija zonoje, tyrinėtojui ir jo komandai teko gauti leidimą iš sovietinių įstaigų.
Didžiąją dalį kelionės dėl transporto trūkumo ir sunkiai įveikiamos vietovės tyrinėtojai įveikė raitomis. Tai patvirtina ir ši raito Jurgio Baltrušaičio nuotrauka, padaryta senųjų Džulfos chačkarų fone.
Raitas J. Baltrušaitis chačkarų fone
Senosios Džulfos dar tuomet nepaliesti chačkarai tyrinėtojui atskleidė visą šių paminklinių akmenų stilių kaitos raidą nuo pirmųjų animalistinių iki vėlyvųjų gausiais ornamentais ir įrašais puoštų chačkarų. Šių stelų, nebyliųjų armėnų tautos istorijos liudininkų, nuotraukos ir aprašymai atgulė vėliau Europoje išleistuose J. Baltrušaičio straipsniuose. Jau tada supratęs ir įvertinęs ištirtų Džulfos chačkarų unikalumą, lietuvis tyrinėtojas skyrė jiems ir juos supančiam Džulfos miestui atskirą esė: „Džulfa prie Arakso ir jos antkapiniai paminklai“. Kartu su Džulfos chačkarais J. Baltrušaičio įamžintos senosios armėniškos bazilikos, bažnyčios, vienuolynai, tvirtovės ir kiti architektūros paminklai pateko į 1929 m. prancūzų kalba Paryžiuje išleistą jo veikalą: „Armėnijos ir Gruzijos viduramžių dailės studijos“ (Etudes sur l’Art Médiéval en Géorgie et en Arménie). Knygai įžangą parašė jo mokytojas, įžymus menotyrininkas Anri Fosijonas. Vienas pirmųjų šį veikalą 1930 m. leidinyje „Žurnale Aziatik“ recenzavo medicinos, numizmatikos ir skulptūros tyrinėtojas K. Pasmadžianas, vėliau svarią ir išsamią recenziją parašė JAV armėnas filologas A. Sargsianas. J. Baltrušaičio veikalas su gausia fotomedžiaga iki šiol išlieka labai vertingas armėnų viduramžių meno tyrinėtojams. Ne veltui ši knyga buvo pažymėta Prancūzijos Įrašų akademijos aukščiausiąja premija.
Greitai J. Baltrušaitis susipažįsta su daugeliu kitų užsienio armėnų intelektualų. Ketvirtajame dešimtmetyje paskelbti kiti armėnistikos veikalai pelno jam dar didesnes armėnų simpatijas. 1931 m. J. Baltrušaitis Sorbonoje apgina daktaro disertaciją apie viduramžių skulptūrą. Viena po kitos pasirodančios naujos jo knygos išgarsina jį kaip vieną iš geriausių viduramžių meno žinovų.
1936 m. J. Baltrušaitis Londono universitete perskaitė tris pranešimus, kuriuose lygino senąją armėnų ir gotikinę architektūrą. Juos aprašė Londono armėnas filologas A. Safrastianas straipsnyje „Armėnų ir gotikos architektūra“, kuris išspausdintas Paryžiaus armėnų laikraštyje „Apaga“. Savo pranešimuose menotyrininkas daro išvadą, kad būtent armėnų ankstyvųjų viduramžių bažnyčių arkiniai skliautai ir kitos konstrukcijos detalės tapo pavyzdžiu vėlesnei Vakarų Europos architektūrai.
Lietuvio menotyrininko vienas po kito pasirodantys veikalai armėnų meno tema sukėlė Europos meno specialistų susidomėjimą armėnų architektūra ir jos įtaka Europos architektūros meno raidai.
Paskutinis dar jam gyvam esant išleistas J. Baltrušaičio darbas Džulfos chačkarų tema buvo drauge su JAV armėnistu D. Kujumdžanu parašytas straipsnis.
Straipsnis buvo paskelbtas Lisabonoje G. Kiulpekiano leidžiamame armėnistikos periodiniame leidinyje. Pagrindinė tema – chačkarai, čia gretinamos dar 1929 m. darytos naujausios chačkarų ir senosios Džulfos apylinkių nuotraukos. Šiame straipsnyje, beje, pateiktos vienos paskutiniųjų šių įstabių paminklų nuotraukos, nes mažiau nei po 10 metų neliko nė pėdsako tiek Senosios Džulfos nekropolį puošusių tūkstančių chačkarų, tiek ir senojo miesto dar išlikusių griuvėsių. Apie J. Baltrušaičio aprašytų Kryžių akmenų likimą skaitykite straipsnyje: „Džulfa – sunaikintas šventųjų chačkarų miestas. III dalis: Kaip ištrinti „nepatogią“ istoriją“.
Šio straipsnio pabaigoje norėtųsi pabrėžti, koks svarbus iki šiol yra J. Baltrušaičio, kaip tyrinėtojo ir architektūros meno mylėtojo, įnašas į armėnų ir lietuvių tautų suartėjimą per meną, meilę istorijai ir kultūrai. Armėnų tauta paliko neįkainojamus meno paminklus, kurie savo ruožu lietuvių tautos sūnui suteikė daug peno tyrinėjimams, atradimams ir studijoms, išgarsinusioms J. Baltrušaičio vardą mokslo pasaulyje. Pats to nežinodamas, Jurgis Baltrušaitis suteikė armėnams netikėtą dovaną, išsaugodamas savo gausioje nuotraukų kolekcijoje, veikaluose ir straipsniuose jau, deja, negrįžtamai pradingusius armėnų viduramžių meno pavyzdžius.
Taip pat svarbu pažymėti, kad prieš dvejus metus, 2015 m. gruodžio 15 d., Lietuvos Respublikos ambasadorius Armėnijos Respublikoje Erikas Petrikas Jerevane, žymiajame Armėnijos senovinių rankraščių institute Matenadarane, pristatė Jurgio Baltrušaičio (1903–1988) ir Dikrano Kujumdžano studijos „Julfa on the Arax and its Funerary Monuments“ pirmąjį vertimą į armėnų kalbą. Dėkodamas Armėnijos nacionaliniam architektūros ir statybos universitetui, studijos bendraautoriui p. Dikranui Kujumdžanui, taip pat p. Carlos Costa Ramos ir p. Armenui Ghazaryanui už visokeriopą pagalbą bei paramą prisidedant prie studijos vertimo į armėnų kalbą, ambasadorius E. Petrikas išreiškė viltį, kad šis sėkmingas bendradarbiavimas nenutrūks ir bus tęsiamas, siekiant įamžinti Jurgio Baltrušaičio atminimą Armėnijoje, steigiant Jurgio Baltrušaičio stipendiją ir įrengiant jo vardo auditoriją Armėnijos nacionaliniame architektūros ir statybos universitete.
Beje, jau 2017 metų pavasarį Petroso Aloyano fondas ėmėsi finansuoti Jurgio Baltrušaičio vardo stipendiją, kuri skiriama architektams, sukūrusiems ir įgyvendinusiems projektą, skirtą išsaugoti architektūrinį paveldą. Pirmuoju Jurgio Baltrušaičio vardo stipendijos laureatu tapo Šogheris Khačatrianas už Jerevano istorinio rajono – Kond rekonstrukcijos projektą.
Šaltiniai:
Nepriklausomas laikraštis ARMENA, nr 2, 1994 m. puslapis 7, straipsnis „Jurgio Baltrušaičio palikimas“.